Kaip Lietuvos groundhopperius škotų senolės sprigtais vaišino

Kol Čipsas neprisijungė prie tinklapio administatorių, permetu jo įspūdžius iš nesenos kelionės į Edinburgą. Taigi, atsikemšam Gubernijos elio buteliuką ir skaitome beigi į nuotraukas veizėjame:

„Aplankiau savo gera bičiulį (buvusį perspektyvų mūsų klubo ripkininką ir motobolo gerbėją) Egį-Žemaitį, nusprendusį persikelti gyventi į ūkanotąją Škotiją (manau, būtų galima paskirti B6 atstovu tose žemėse). Viešnagė nusisekė :) Pajamti du mačai: futbolo klubų Hearts – Dundee United ir regbio Škotija – Prancūzija! Jei futbolo mačas buvo gana liūdnas, bet su linksmu afteriu, tai regbio – įspūdingas, bet su liūdnu afteriu... Bet apie viską šiek tiek plačiau.

Žemaitis įsikūręs, kaip pats gyrėsi, didžiausiame Škotijos kaime, nutolusiame nuo sostinės ~30 km, tad ją reikėdavo pasiekti viešuoju transportu (autobusas+traukinys). Futbolo dieną Edinburgą pasiekiam likus pusantros valandos iki mačo, spėjam aplankyt kelis pabus prie stadiono, visi sausakimši, visur Hearts'ų gerbėjai. Paklaidžiojam, kol randam savo vietas, įsitaisome senojoje Tynecastle tribūnoje (medinės grindys, ir tokios pačios kolonos, užstojančios aikštę). Pats mačas tikrai nuobodus, Hearts'ai pralaimi 0:2 (pirmas įvartis po mūsų tautiečio ir komandos kapitono Žaliūko klaidos). Namų komandos organizuotai niekas stadione nepalaiko!?! (gal ir čia su klubo valdžia kas negerai...) O va DU atvyko palaikyt kokie keli šimtai, su įdomiais baneriais (Perry Boys ir Perth Arabs).

Grįždami namo persėdimo taškuose sukame į pabus. Į vieną iš jų įsigudrinu įeiti apsimuturiavęs Hearts'ų šaliką (nusipirkau į kolekciją, traukiny užsidėjau papozuot, ir užmiršau nusiimt...), ko pasekoje buvau nušvilptas, išvadintas visokiais škotiškais keiksmažodžiais, ir net pabo lankytojų moteriškių (!!!) apdaužytas sprigtais... Pasirodo, tas miesteliukas turi savo komandą, pabas šalia stadiono, varžybos ne per seniausiai pasibaigusios... Rimtesnių konfliktų išvengėm. Autobusu pargrįžę į Žemaičio kaimėką vėl įslinkom į pabą (jau be šaliko, o pasirodo kaime palaiko būtent Hearts'us  – kaimo komanda vadinasi Hearts ir kartais lošia po Žemaičio langais esančioje pievoje, šiek tiek geresnėje aikštėje nei Pamerkių-Biekšių stadiono), bet ši kartą esam išvadinami lenkais... Ech, išgeriam alų ir pėdinam pas Žemaitį dasimušti ir gerdami viskį pasižiūrime įrašytą Velso-Anglijos regbio mačą...

Kitą dieną papusryčiavę vėl pajudame link sostinės, pakeliui užsukdami į pabus. Jau kaimo stotelėse juntama regbio šventė, kas su sijonais, kas su rinktinės marškinėliais, kas su šalikais, bet aišku viena – visi į Regbį!!! Edinburge – kaip kokiam maskarade: begalė prancūzų išsipuošusių, išsidažiusių, škotai jiems nenusileidžia. Mačiau keliolika Asteriksų, Supermenų, ir velnias žino kokių personažų, visur groja dūdmaišininkai, suvenyrus siūlo pardavėjai. Į pabus patekt be šansų – eilės kaip sovietmečiu prie deficitų (nors alus po 4 svarus), šiaip ne taip įsispraudžiam į palapinę ir su prancūzais įkalam sidro. Nutarę, kad

viskis pigiau, jo nusipirkę suvartojam ir i Murrayfield (talpina ~67000 veidelių).

Stadionas sausakimšas, prancūzai sudaro tikrai nemažą procentą (tiksliai sunku pasakyt, komandų pagrindinės spalvos labai panašios). Stadione, beje, prekiaujama alumi ir sidru. Rungtynės geros, po įtemptos ir permainingos kovos škotai pralaimi 17-23, bet niekas per daug neliūdi, šventė tęsiasi :) Po varžybų vėl įlendam i palapinę ir vėl nusprendžiame kad viskis pigiau. Tos mūsų ekonomikos prie gero neprivedė – pasiklydus Škotijos kaimuose ir nebesugebant susirasti mums tinkamo autobuso, teko kviesti pagalbą. Žemaičio žmona gan greit mus surado stotelėje (autobuso!?!) šnekučiuojantis su vietine fauna. O juoko Žemaičio atžalom buvo, bežiūrint kaip iš regbio grįžta vyrai.“