2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Deimančiukas Lietuvos futbolo periferijoje

Dar pavasarį, atvykus į rekonstruotame Utenos „Utenio“ stadione surengtą LFF taurės finalą tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Gargždų „Bangos“, teko vartyti akis iš nuostabos. Ne tik dėl atnaujinto stadiono įspūdžio bei išsaugotos natūralios vejos. Pirmiausia į akis krito pilnas stadionas – trys, o gal net pusketvirto tūkstančio žiūrovų yra solidus skaičius Lietuvos futbolui, ypač prisiminus praėjusių metų finalą Kaune, kur nemenko betoninio D&G gargaro dzotuose slėpėsi mažiau nei tūkstantis futbolo mėgėjų. Ir Kaune, ir Utenoje šeimininkų komandos nežaidė, tad kai dvylika kartų mažesnis miestas pakrauna lankomumo malkų laikinajai sostinei, lieka tik kalendoriuje pasižymėti inspektavimo datą ir ruoštis dar vienai kelionei į Uteną – įsitikinti, ar čia iš tiesų gimsta naujas futbolo stebuklas.

92 kilometrus į kažkieno kažkada klaidingai alaus sostine pakrikštytą Uteną teko belstis daugiau nei dvi valandas autobusu-pirtimi. Nori nenori pasineri į transą ir prisimeni senus gerus laikus – Utena artima nemažam kiekiui sostinės subkultūrininkų. Kažkada net teko laimė į Utenoje vykusį festivalį „Aukštaitijos taurė“ belstis traukiniu, ir tai būtų didžiausia Dievo malonė, jei „Lietuvos geležinkeliai“ vėl paleistų keleivinį traukinį Vilnius-Švenčionėliai-Saldutiškis-Utena.