Nelinksmas auksas

Pirmi alaus gurkšniai „Pilėnų“ rūsyje, stebint regbį ir klausimas „iš publikos“: „Kiek žmonių šiandien bus stadione?“ Juk nors ir šaltoka (viso labo +2), bet saulėta, o svarbiausia, kad šiandien „Žalgiris“ užtikrintai ims auksą – tuo niekas neabejoja. Tačiau auditorijos prognozės neįkvepiančios – ne daugiau tūkstančio žiūrovų, galbūt ir mažiau. O po pusvalandžio, jau įsirašius į LFF stadioną, realybė atrodo dar liūdnesnė – auksinį mačą žiūri kokie 600 žiūrovų (oficialus protokolas tradiciškai pateikia kur kas optimistiškesnį pusantro tūkstančio žiūrovų skaičių). Kas dedasi?

Metai be „Statybos“

Štai ir liūdna sukaktis – prabėgo lygiai metai nuo tos dienos, kai sostinės krepšinio legenda „Statyba“ vėl, eilinį kartą, dingo iš Lietuvos krepšinio žemėlapio ir nežinia, kada sugrįš. Tačiau, be abejo, tikime, kad tai vieną gražią dieną būtinai nutiks. Apmaudu, tačiau klubo penkiasdešimtmetis pasitinkamas be fanfarų. Žinoma, „Statyba“ nėra pirmas ir paskutinis klubas, tai išnykstantis, tai vėl atsirandantis. Istorija jau parodė, kad net po ilgos ilgos petraukos fanai sugrįžta į sales. Nors...

Dar praėjusį rudenį būrelis aktyvistų svarstė, kaip, kas, ką ir kodėl. Tačiau besimalantiems sporto, ypač klubinių komandų užkulisiuose, puikiai žinoma, koks tai yra sunkus reikalas be rimto užnugario išlaikyti komandą. O „Statybos“ vardas, kad ir kaip būtų skaudu, pasirodo nėra tas „brendas“, kuris ant ausų pastatytų kašį mėgstančius Vilniaus verslo žmones. Todėl ir atsiranda tokie nonsensai kaip du Palangos klubai, kurių vienas lieka kurorte, kitas keliasi į Vilnių ir vadinasi... „Vilniumi“. Nors iš tiesų tai galėtų būti Palangos „Palanga“ ir Palangos „Vilnius“.

Tauragės dvikova: „Tauras“ prieš Radži

„Žalgiris ir Tauras for ever mano širdyje“, – tokią Jašiūnų (Šalčininkų raj.) gimnazisto frazę galima rasti feisbuke. Retas dalykas, kad paauglys siųstų tokį prisipažinimą meilėje žemaičių klubui, kuris dabar murkdosi I lygoje, tiesa? O juk buvo laikai... 1987-aisiais, kai „Žalgiris“ SSSR čempionate iškovojo bronzos medalius, Lietuvos pirmenybių aukščiausioje lygoje debiutavęs Tauragės „Tauras“ papildomoje kovoje po baudinių serijos ant menčių paguldė Vilniaus SRT (Statybos ir remonto trestą) ir užsikabino aukso medalius. Pirmą ir kol kas vienintelį kartą. Tačiau dar labiau nei tolimi 1987 metai futbolo bendruomenei įsirėžė 2011-ieji, kuomet apie į Europos taurės kvalifikacines varžybas patekusio „Tauro“ ir olandų „Den Haag“ akistatas buvo kalbama ir rašoma labai daug. Ne tik dėl to, kad į Kauną (kur „Tauras“ žaidė namų rungtynes) suplūdo nemenkas kiekis aršiųjų Varšuvos „Legia“ fanatikų, draugaujančių su „Den Haag“ – „Tauras“ netapo berniuku, kurį visi muša: namuose po atkaklios kovos nusileista 2:3, išvykoje – 0:2, ir tai tikrai nėra tie rezultatai, dėl kurių turėtų kaisti ausys.

Deimančiukas Lietuvos futbolo periferijoje

Dar pavasarį, atvykus į rekonstruotame Utenos „Utenio“ stadione surengtą LFF taurės finalą tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Gargždų „Bangos“, teko vartyti akis iš nuostabos. Ne tik dėl atnaujinto stadiono įspūdžio bei išsaugotos natūralios vejos. Pirmiausia į akis krito pilnas stadionas – trys, o gal net pusketvirto tūkstančio žiūrovų yra solidus skaičius Lietuvos futbolui, ypač prisiminus praėjusių metų finalą Kaune, kur nemenko betoninio D&G gargaro dzotuose slėpėsi mažiau nei tūkstantis futbolo mėgėjų. Ir Kaune, ir Utenoje šeimininkų komandos nežaidė, tad kai dvylika kartų mažesnis miestas pakrauna lankomumo malkų laikinajai sostinei, lieka tik kalendoriuje pasižymėti inspektavimo datą ir ruoštis dar vienai kelionei į Uteną – įsitikinti, ar čia iš tiesų gimsta naujas futbolo stebuklas.

92 kilometrus į kažkieno kažkada klaidingai alaus sostine pakrikštytą Uteną teko belstis daugiau nei dvi valandas autobusu-pirtimi. Nori nenori pasineri į transą ir prisimeni senus gerus laikus – Utena artima nemažam kiekiui sostinės subkultūrininkų. Kažkada net teko laimė į Utenoje vykusį festivalį „Aukštaitijos taurė“ belstis traukiniu, ir tai būtų didžiausia Dievo malonė, jei „Lietuvos geležinkeliai“ vėl paleistų keleivinį traukinį Vilnius-Švenčionėliai-Saldutiškis-Utena.
 

Lietuviška samba Kybartuose

Iki 2019 metų, kuomet savo šimtmečio proga Kybartų „Sveikata“ turėtų suruošti iš kojų verčiantį furšetą ir į savo stadioną, beje, esantį toje pačioje vietoje, kur 1919 metais vokietukai su vietos lietuviais ir pradėjo spardyti kamuolį, pasikviesti šiemetinių weltmeisterių rinktinę, liko niekingi penkeri metai. Ta proga su 90-aisiais garsaus fanzino KNK leidėju išsiruošėme pasižiūrėti, kaip Lietuvos periferijoje grumiasi du istoriniai klubai – seniausiais iš dar gyvuojančių (FK „Sveikata“) bei tituluočiausia nepriklausomos Lietuvos ekipa (FBK „Kaunas“). Abi komandos malasi II lygoje ir tai teikia tam tikro žavesio.

Į Lietuvos futbolo Meką piligriminau jau antrą kartą per pastaruosius trejus metus, tad Kybartų koloritas buvo neblogai pažįstamas. Gaila tik, kad dėl europinės vėžės tiesimo teko keliauti autobusu, o tai, žinoma, ne taip atmosferiška, kaip kelionė traukiniu per Suvalkijos girias ir lygumas.

Aistros ant ledo. Apie mėgėjų ledo ritulį – iš pirmų lūpų

Šiandien – didi diena B6 tinklaraščio istorijoje. Gausų korespondentų (bet gana tingių, kas ypač liečia Fabijoniškių (matai, kaip) reporterį GG) būrį papildė dar vienas sporto žurnalistas – metaliniame undergrounde neblogai žinomas Odiumas. Ilgus metus grojęs boso gitara, nagrinėjęs 33-ių Portugalijos black metal grupių fenomeną, Odiumas panoro su šimtatūkstantiniu tinklaraščio skaitytojų būriu pasidalinti savo įspūdžiais apie tai, kaip jis atrado ledo ritulį ir, net šiek tiek sau pačiam netikėtai, stojo ginti Vilniaus „Meteoro“ spalvų pirmajame ledo ritulio mėgėjų čempionate. Prakaitas, muštynės ir pergalės svaigulio akimirkos – spalvingame Odiumo reportaže, paskanintame Andželikos Jankovskajos nuotraukomis.

27 valandos Baltarusijoje. I dalis

Kaimyninė Baltarusija, šiomis savaitėmis priėmusi pasaulio ledo ritulio čempionatą, ošia: panašu, kad šis forumas gali tapti rekordiniu. Vartydamas sporto žiniasklaidą vis užkibdavau ant įdomios statistikos: per pirmąsias penkias dienas sirgaliai vien tik fanų zonose jau buvo sukirtę pusę milijono dranikų (stambesnių tarkių bulviniai blynai), pusaštuntos tonos šašlykų, 20 tonų dešrelių ir išplempė 110 tonų alaus.

Kitas skaičiukas dar įdomesnis – prieš atkrintamųjų varžybų etapą jau buvo perliptas 450 000 žiūrovų skaičius, tad pasaulio pirmenybių lankomumo rekordas, pasiektas Čekijoje prieš dešimt metų (550 000 žiūrovų), realiai gali būti pagerintas. Praktiškai tuo galima neabejoti, nors latviai, kurie pasižymėjo ypač skaitlinga savo fanų orda (sporto žiniasklaida nurodo 7000), jau pasitraukė iš turnyro. Tačiau savo fanų divizijas ruošia šeimininkai ir rusai, o ir kitos rinktinės turi nemenką palaikymą – tikrai ne tokį skystą būrelį, kaip, pavyzdžiui, graikai gana liūdnai Baltarusijoje vykstančios fiestos kontekste atrodančiame 2011-ųjų lietuviškame Eurobaskete.

Šeši masonai Utenoje arba trečia "Žalgirio" taurė

O juk prieš penkerius metus nedaug kas tikėjo, kad pirmos lygos vidutiniokas Vilniaus „Žalgiris“ (gal net labiau autsaideris), Pietų-4 finansais tempiamas iš bankroto, sugebės per tokį trumpą laiką tapti top klubu (Lietuvos mastais) ir į savo trofėjų sąrašą per trejus metus įsirašyti tris taures ir vieną čempionų titulą.

Marijampolė, Kaunas, Utena – taip dėliojosi LFF taurės finalo maršrutas per pastaruosius trejus metus. Miestai keitėsi, nesikeitė tik komanda, vertusi varžovus ant menčių. Prieš trejus metus kelių B6 entuziastų išvyka į Marijampolę baigėsi galingomis dūzgėmis „Alaus namuose“ ir suvokimu, kad ilgą laiką stekenta, bankrotinta ir numesta į patvorį, Vilniaus fūlės legenda keliasi naujam žygiui.

Tituškos, kaljanas ir „Trakai – čempion“

Ką gi, po ilgesnės pertraukos vėl prabudo noras pramiklinti plunksną ir pasidalinti įspūdžiais iš pirmosios oficialios Vilniaus „Žalgirio“ ir FK „Trakai“ akistatos. Iš to nuobodulio, jog Vilniuje vėl yra tik viena aukščiausiame lygmenyje žaidžianti komanda (kas galėjo pagalvoti, kad šiemet Kaunas vėl neturės komandos (nors „Spyris“ lyg ir mėgino daryti judesiuką link šio tikslo), o uostamiestis vėl turės dvi komandas ir tikrąjį derbį (prieš kelis metus „Klaipėda“ virtęs „Glestumas“ reiškė pretenzijas tapti „tikrąja“ uostamiesčio komanda, tačiau eksperimentas žlugo, taip ir nepasiekęs nieko rimtesnio, nepaisant to, jog prie šios komandos pirštus buvo prikišęs ir garsus prodiuseris Gintaras Bendžius)), kautynės su komanda, esančia kurortiniame miestelyje vos už 20 minučių kelio nuo Karoliniškių, buvo įvardintos kaip mažasis derbis.

Jie neskanduoja, nes geria

Ką gi, galų gale startavo A lyga, todėl kovo 10 d., sekmadienį galime laikyti ir oficialiu B6 lauko sezono atidarymu.

Nauja skiltis: Tvarkaraštis

Atsibodo sėdėti ant šiknos ir gerti alų? Televizorius ir kompiuteris nebedžiugina? Apsilankyk sporto varžybose!

Prieš kurį laiką Čipsas pradėjo dalintis įdomesnių Vilniuje vykstančių sporto varžybų savaitiniais tvarkaraščiais, kas yra visai nebloga mintis. Šios idėjos paskatintas nusprendžiau ir čia sukelti artimiausių poros savaičių varžybų tvarkaraštį, kad visad būtų po ranka ir nepasimestų. Stengsiuosi nuolat atnaujinti pateikiamą informaciją.

Kur rasti tvarkaraštį? Dešinėje yra žalias skirtukas, kurį spustelėjus tvarkaraštis ir atsidarys. Jeigu skirtuko nematyti, mėginkite spausti linką nuorodose arba tiesiog įsiveskite į bookmarkus b6.lt/kalendorius.

Gyveni ne Vilniuje? Nepažįsti kalendoriaus? Nepatinka grindų riedulys ir ledo ritulio mėgėjų lyga? Tavo problemos.

P. s. Lietryčio tvarkaraščio nebus.

Dviese komandoje, neskaitant trijų girtuoklių

Prieš porą metų aplankytas ir sėdmenimis pamalonintas „Grill House“ šįkart nusiteikė šventiškai – šūdiną alų pilstančioje knaipėje Vilniaus „Žalgirio“ valdžia nusprendė paskaičiuoti penkmečio plano rezultatus.

Ta proga buvo surengtas protų mūšis, o žinant, kad dauguma B6 narių yra bepročiai, komandą sekėsi rinkti itin sunkiai. Visgi šiaip ne taip reikiamos dalyvių vietos buvo užsėstos ir kova (beje, kažkodėl ignoruota P-IV tribūnos narių) prasidėjo.