Dar
pavasarį, atvykus į rekonstruotame Utenos „Utenio“ stadione
surengtą LFF taurės finalą tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir
Gargždų „Bangos“, teko vartyti akis iš nuostabos. Ne tik dėl
atnaujinto stadiono įspūdžio bei išsaugotos natūralios vejos.
Pirmiausia į akis krito pilnas stadionas – trys, o gal net
pusketvirto tūkstančio
žiūrovų yra solidus skaičius Lietuvos futbolui, ypač prisiminus
praėjusių metų finalą Kaune, kur nemenko
betoninio
D&G gargaro dzotuose slėpėsi
mažiau nei tūkstantis futbolo mėgėjų. Ir Kaune, ir Utenoje
šeimininkų komandos nežaidė, tad kai dvylika kartų mažesnis
miestas pakrauna lankomumo malkų laikinajai sostinei, lieka tik
kalendoriuje pasižymėti inspektavimo datą ir ruoštis dar vienai
kelionei į Uteną – įsitikinti, ar čia iš tiesų gimsta naujas
futbolo stebuklas.
92
kilometrus į kažkieno kažkada klaidingai alaus
sostine pakrikštytą Uteną teko belstis daugiau nei dvi valandas
autobusu-pirtimi. Nori nenori pasineri į transą ir prisimeni senus
gerus laikus – Utena artima nemažam kiekiui sostinės
subkultūrininkų. Kažkada net teko laimė į Utenoje vykusį
festivalį „Aukštaitijos taurė“ belstis traukiniu, ir tai būtų
didžiausia Dievo malonė, jei „Lietuvos geležinkeliai“ vėl
paleistų keleivinį traukinį
Vilnius-Švenčionėliai-Saldutiškis-Utena.
