Deimančiukas Lietuvos futbolo periferijoje

Dar pavasarį, atvykus į rekonstruotame Utenos „Utenio“ stadione surengtą LFF taurės finalą tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Gargždų „Bangos“, teko vartyti akis iš nuostabos. Ne tik dėl atnaujinto stadiono įspūdžio bei išsaugotos natūralios vejos. Pirmiausia į akis krito pilnas stadionas – trys, o gal net pusketvirto tūkstančio žiūrovų yra solidus skaičius Lietuvos futbolui, ypač prisiminus praėjusių metų finalą Kaune, kur nemenko betoninio D&G gargaro dzotuose slėpėsi mažiau nei tūkstantis futbolo mėgėjų. Ir Kaune, ir Utenoje šeimininkų komandos nežaidė, tad kai dvylika kartų mažesnis miestas pakrauna lankomumo malkų laikinajai sostinei, lieka tik kalendoriuje pasižymėti inspektavimo datą ir ruoštis dar vienai kelionei į Uteną – įsitikinti, ar čia iš tiesų gimsta naujas futbolo stebuklas.

92 kilometrus į kažkieno kažkada klaidingai alaus sostine pakrikštytą Uteną teko belstis daugiau nei dvi valandas autobusu-pirtimi. Nori nenori pasineri į transą ir prisimeni senus gerus laikus – Utena artima nemažam kiekiui sostinės subkultūrininkų. Kažkada net teko laimė į Utenoje vykusį festivalį „Aukštaitijos taurė“ belstis traukiniu, ir tai būtų didžiausia Dievo malonė, jei „Lietuvos geležinkeliai“ vėl paleistų keleivinį traukinį Vilnius-Švenčionėliai-Saldutiškis-Utena.
 

Taigi, prigėręs hipis, per jam session prašantis visų nusirengti, Siela, pirmą kartą Utenoje pamatyta ir išgirsta Aistė Smilgevičiūtė, vėliau – ežerai, Saples, alus, klubas „Tornado“ su nepamirštamu striptizo baru antrame aukšte ir nusirenginėjančiomis, kaip įtarėme, merginomis iš Rokiškio, Sudeikiai su nepakartojamu, tuomet dar nediduku „Mėnuo Juodaragis“, Molinio ežeras ir Stasiškių pievos, Dispar su savo fenomenaliais koncertukais, vyjezdas su Čipsu į naująją sporto areną, kur kokie 40 „Sakalų“ ultrų šventė pergalę Iššūkio taurės (ar kažkas panašaus) turnyre. Milijonas prisiminimų, kuriuos teko nutraukti Utenos autobusų stotyje skubiai nešant kudašių stadiono link – po keliolikos minučių čia jau turėjo prasidėti varžybos tarp „Utenio“ ir I lygos lyderių „Spyrio“.

Tačiau kol odinio kamuolio meistrai dar neišbėgo į aikštę, pasižvalgykime po stadioną. Kadangi jame jau teko būti ir žvalgytis, tokio galingo įspūdžio, žinoma, nebėra. Įlindęs į miškelį supertvarkingas sporto kompleksas (be stadiono dar yra dvi nedidelės dirbtinės dangos aikštelės futbolui, krepšinio aikštelė, yra vaikų aikštelė), kuris orientuotas į lengvąją atletiką bei futbolą. Bėgimo takai kiek numuša tą jaukumo įspūdį, tačiau būkime realistai: tik futbolui skirtas stadionas vargu ar įmanomas Lietuvos periferijoje. Švieslentė, žinoma, turėtų priversti rausti LFF stadiono bosus, vis dar naudojančius medinį tablo. Žinoma, reliktas iš 1933 metų gal ir atrodo savotiškai, tačiau tokį vilniečių originalumą nedaug kas priima kaip gero humoro jausmo turėjimą. Tačiau dabar esame ne Vilniaus LFF stadione, o Utenoje, turinčioje puikią švieslentę, nors kaip tik čia ir teko pamatyti nedažną vaizdelį: sustreikavus programai, švieslentėje pasirodė bėganti eilutė „Error!“, kaip tik „užlipusi“ ant „Spyrio“ pavadinimo. Pavadinkime tai ženklu, nes „Spyris“ pasikrovė du įvarčius ir namo parsivežė pralaimėjimą.

O iš pelenų pakilęs „Utenis“ (klubas, įkurtas dar 1933 metais, po karo ne kartą keitė pavadinimą, kol 1965 m. vėl tapo „Uteniu“ ir žemose bei žemiausiose lygose varė iki 2011 m., kuomet numirė, bet trečia dieną, t. y. 2013 m. pabaigoje vėl prisikėlė iš numirusių ir nužengė į pirmą lygą), reikia pripažinti, atrodo rimtai: puiki svetainė, nemiegantis feisbukas, ilgas žaidėjų sąrašas (P. Lukšys, V. Kavaliauskas, E. Varnas, P. Leusas, A. Naumovas ir, žinoma, treneris Mindaugas Čepas – tai daug ką sako) – atrodo, kad krašto alaus pramonė (naujasis komandos logotipas, spalvos – visa tai labai siejasi su mėlynu „Utenos“ alučiu (gal dar kas jį gurkšnojate?)) kartu su savivaldybe bei galbūt ir dar keliais rėmėjais iš tiesų atneš uteniškiams į kiemą ilgai lauktą šventę – kelialapį į aukščiausią divizioną. Juk „Uteniui“ taip niekada ir neteko paragauti, ar skalsi aukščiausio Lietuvos futbolo diviziono duona. Juo labiau, kad šis pirmos lygos vidutiniokas, panašu, nebūtų berniuku, kurį visi muša.

Ir turbūt svarbiausias šio groudhopingo momentas – žiūrovai. Po įsimintino LFF finalo jau buvo prabėgę keli mėnesiai, uteniškiai jau apsižvalgę 17 milijonų litų kainavusiame atnaujintame stadione, tačiau LFF protokolai vis skelbdavo nemažėjantį žiūrovų skaičių: nuo 700 iki 1000 žiūrovų kiekviename mače. 700 žiūrovų oficialiame „Utenio“ – „Spyrio“ mačo protokole pasirodė netgi sumažintas skaičius ir būtų galima labiau tikėti „Utenio“ svetaine, kur skelbiama, kad mače apsilankė 960 žiūrovų. Įėjimas į mačą nieko nekainavo – galbūt ir teisinga klubo pozicija taip atiduoti pagarbą tvankią vasaros darbo dienos pavakarę į miesto pakraštyje esantį stadioną išsiruošusiems futbolo mėgėjams. Galbūt jei „Utenis“ pravers A lygos vartus, bus kitaip, tačiau šiandien tai grynai socialinis projektas, į stadioną sutraukiantis margaspalvę publiką. Trūksta tik aistringos palaikymo ugnies. Tačiau net neabejoju, kad apie „Utenio“ fanus, galbūt net ultras, dar išgirsime. Ir, tikėkimės, kitą kartą futbolo piligrimams stadione bus kuo suvilgyti gerklę.