27 valandos Baltarusijoje. I dalis

Kaimyninė Baltarusija, šiomis savaitėmis priėmusi pasaulio ledo ritulio čempionatą, ošia: panašu, kad šis forumas gali tapti rekordiniu. Vartydamas sporto žiniasklaidą vis užkibdavau ant įdomios statistikos: per pirmąsias penkias dienas sirgaliai vien tik fanų zonose jau buvo sukirtę pusę milijono dranikų (stambesnių tarkių bulviniai blynai), pusaštuntos tonos šašlykų, 20 tonų dešrelių ir išplempė 110 tonų alaus.

Kitas skaičiukas dar įdomesnis – prieš atkrintamųjų varžybų etapą jau buvo perliptas 450 000 žiūrovų skaičius, tad pasaulio pirmenybių lankomumo rekordas, pasiektas Čekijoje prieš dešimt metų (550 000 žiūrovų), realiai gali būti pagerintas. Praktiškai tuo galima neabejoti, nors latviai, kurie pasižymėjo ypač skaitlinga savo fanų orda (sporto žiniasklaida nurodo 7000), jau pasitraukė iš turnyro. Tačiau savo fanų divizijas ruošia šeimininkai ir rusai, o ir kitos rinktinės turi nemenką palaikymą – tikrai ne tokį skystą būrelį, kaip, pavyzdžiui, graikai gana liūdnai Baltarusijoje vykstančios fiestos kontekste atrodančiame 2011-ųjų lietuviškame Eurobaskete.

Štai tokia įžanga prieš asmeninius įspūdžius iš Baltarusijos, į kurią nulėkiau dar gegužės dešimtąją, iš karto po čempionato starto ir gegužės 9-osios pagirių. Tas pagirios ypač akivaizdžiai buvo galima išvysti Lydos autobusų stotyje (teko važiuoti per šį miestą, mat bilietai į rytinius traukinius ir autobusus į Minską buvo iššluoti jau prieš kelias dienas – ne veltui lietuviai buvo minimi kaip vieni aktyviausių, pasinaudojusių teise vietoje vizos į šalį įvažiuoti su bilietu į ledo ritulio forumą). Šlitinėjantis ir prie visų iš eilės besikabinėjantis girtas rusas, apsimyžęs bomžas, lyg niekur nieko įsibrovęs į autobusą ir reikalaujantis (!) paramos ir nulis apsaugos ar policijos pareigūnų (tiesa, autobuso keleiviai patys susitvarkė su įsibrovėliu) – pirmieji Baltarusijos epizodai, nors ir pasirodė egzotiški, tačiau nenuteikė optimistiškai.

Tačiau po varginančios kelionės išlipus Minske, nuotaika pasikeitė 180 laipsnių kampu: švari, erdvi geležinkelio stotis, nulis valkatų, bet daug paslaugių čempionato savanorių bei budri, bet nesikišančio pareigūno akis – ištroškęs nusipirkau pirmąjį butelaitį alaus tiesiai iš kioskelio (kiek daugiau nei 4 litai) ir čia pat, ant pievelės, pavėsyje, belaukdamas traukinuko į „Minsk-Areną“, jį ir iškliukinau, nesulaukęs anei vienintelės pastabos.

Žmonių paslaugumas iš tiesų maloniai stebino. Nors forumuose teko pasiskaityti ir skeptiškai nusiteikusių piliečių atsiliepimų, tačiau vis dėlto didžioji dalis, spėju, nekantriai laukė šio čempionato ir atvykstančių svečių, kuriems, jei net šie ir buvo gerokai truktelėję svaigalų, maloniai ir kantriai aiškino, kaip nukeliauti į arenas.

Aplink „Minsk-Areną“, iškilusią 2010 metais, verda statybos – matyt arena tapo pagrindiniu būsimo naujo kvartalo atspirties tašku, padedančiu vystyti nekilnojamo turto projektus. 350 milijonų kainavęs „Minsk-Arena“ kompleksas jungia pagrindinę 15 000 žiūrovų talpinančią areną, 3000 vietų arenėlę, skirtą šortrekininkams ir kitiems pačiūžų asams, bei 2000 vietų velodromą. Išties, kompleksas atrodo įspūdingai, bet dar įdomiau, jog vietinė Minsko „Dinamo“ ledo ritulio komanda, žaidžianti KHL lygoje, sugeba net ir demonstruodama visiškai lūzerišką žaidimą, sutraukti dešimtis tūkstančių žiūrovų (prieš dvejus metus Minsko „Dinamo“ tarp lankomiausių Europos ledo ritulio klubų užėmė antrąją vietą, pernai nukrito į šeštąją (vidutiniškai 10 426 žiūrovų per rungtynes)). Galbūt ten baltarusiai suvaromi panaudojant gumines lazdas? Bet gi ne – klubas yra nustatęs dvylika bilieto kainos zonų, tad priklausomai nuo vietos arenoje/ varžovo/rungtynių dienos bilietas kainuoja nuo 5 iki 77 litų.

Fanų zonje pasižiūrėjęs, kaip rusų bogatyrius bando išlaužti langą (čia toks reklaminis atrakcionas), pasiklausęs baltarusių divų koncerto ir beviltiškai pamėginęs prasibrauti prie alaus bei atributikos paviljono, pasukau į areną, kur manęs laukė Latvijos ir Suomijos akistata. Arenos vidus gretai pildėsi kauštelėjusiais fanais, kurie tuoj pat okupuodavo prieigas prie alaus taškų, tačiau kažkodėl tik pirmam aukšte. Plačiais laiptais pakilęs į antrą aukštą per kelias minutes į rankas gavau fano kompleksą – burgerį su vištiena ir alaus bokalą (humaniška 12 litų suma). Burgeris, nors ir šildytas, buvo šaltas, alus prastas – viskas pagal geriausias Vilniaus „Siemens“ arenos tradicijas, kur per neseniai praūžusį žemesnio rango pasaulio ledo ritulio čempionatą netekau paskutinių dantų, bandymas krismtelėti hotdogą – bandelė buvo pavirtusi į akmenį.

Tačiau dėl to niekas ypatingai nepergyveno – latvių ir suomių skrandžiai virškino viską. Arenos vidus taip pat nustebino savo gabaritais ir bemaž 13 tūkstančių hipiškai taikiai nusiteikusių žiūrovų minia. Nežinia, ar dėl žiūrovų skaičiaus, ar dėl skaisčiau apšviestos aikštės (o galbūt šviesesnio ledo), vaizdelis atrodė kur kas geresnis, nei „Siemens“ arenoje. Tačiau pasilikti ilgiau ir stebėti į ekstazę krentančių latvių nebegalėjau – laukė išvyka į Barysavą, į naujutėlaitę BATE areną, kuri privertė raudoti iš nevilties ir pavydo suvokiant, kad nieko panašaus mes dar ilgai neturėsime.

Daugiau foto – Kosto Pistoleto paskyroje feisbuke.