Pirmi
alaus gurkšniai „Pilėnų“ rūsyje, stebint regbį ir klausimas
„iš publikos“: „Kiek žmonių šiandien bus stadione?“ Juk
nors ir šaltoka (viso labo +2), bet saulėta,
o svarbiausia, kad šiandien „Žalgiris“ užtikrintai ims auksą
– tuo niekas neabejoja. Tačiau auditorijos prognozės
neįkvepiančios – ne daugiau tūkstančio žiūrovų, galbūt ir
mažiau. O po pusvalandžio, jau įsirašius į LFF stadioną,
realybė atrodo dar liūdnesnė – auksinį mačą žiūri kokie 600
žiūrovų (oficialus protokolas
tradiciškai pateikia kur kas optimistiškesnį pusantro tūkstančio
žiūrovų skaičių). Kas dedasi?
Šį
kartą situacija buvo kitokia – „Žalgiris“ paskutinio mačo
nelaukė ir, nors ir kluptelėjęs Klaipėdoje, buvo ryžtingai
nusiteikęs viską užbaigti savo aikštėje su kadaise buvusiu
principiniu varžovu – Panevėžio „Ekranu“. Įvarčiai į
panevėžiečių vartus pylėsi kaip iš gausybės rago, tik štai,
vietoje emocijų audros – mintis, kad čia „jau seniai viskas
aišku“. Ir kaltas, žinoma, ne VMFD „Žalgiris“. Kalta
aplinka. Pernykštis finišas, nors ir netapo „match day“, tačiau
taip pat vėsoką lapkričio dieną pritraukė 2–2,5
tūkst. žiūrovų. Ir B6,
ir Pietų-4
sektoriai buvo kur kas gausesni, ore pleveno šventės
atmosfera, nors įvarčiai pylėsi visiškai ne į tuos vartus.
Šį
kartą viskas buvo kitaip: vangumas, apatija, nuobodulys. Pasirodo,
būna akimirkų, kai ir auksas nedžiugina. Tačiau juk komanda
dirbtinai nekurs intrigos ir nepuls praradinėti taškų, kad
paskutinėje lemiamojoje kovoje lapkričio pabaigoje ant menčių
paguldytų Gargdžų „Bangą“, dar prieš metus buvusią
išskirtiniu klubu Lietuvos futblo padangėje, o šiemet virtusia vienu dideliu nesusipratimu.
Serga
Lietuvos futbolas, serga Lietuvos žiūrovas. Ar kas išrašys
receptą ligoniams? O gal tai – jau bergždžias reikalas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą