Deimančiukas Lietuvos futbolo periferijoje

Dar pavasarį, atvykus į rekonstruotame Utenos „Utenio“ stadione surengtą LFF taurės finalą tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Gargždų „Bangos“, teko vartyti akis iš nuostabos. Ne tik dėl atnaujinto stadiono įspūdžio bei išsaugotos natūralios vejos. Pirmiausia į akis krito pilnas stadionas – trys, o gal net pusketvirto tūkstančio žiūrovų yra solidus skaičius Lietuvos futbolui, ypač prisiminus praėjusių metų finalą Kaune, kur nemenko betoninio D&G gargaro dzotuose slėpėsi mažiau nei tūkstantis futbolo mėgėjų. Ir Kaune, ir Utenoje šeimininkų komandos nežaidė, tad kai dvylika kartų mažesnis miestas pakrauna lankomumo malkų laikinajai sostinei, lieka tik kalendoriuje pasižymėti inspektavimo datą ir ruoštis dar vienai kelionei į Uteną – įsitikinti, ar čia iš tiesų gimsta naujas futbolo stebuklas.

92 kilometrus į kažkieno kažkada klaidingai alaus sostine pakrikštytą Uteną teko belstis daugiau nei dvi valandas autobusu-pirtimi. Nori nenori pasineri į transą ir prisimeni senus gerus laikus – Utena artima nemažam kiekiui sostinės subkultūrininkų. Kažkada net teko laimė į Utenoje vykusį festivalį „Aukštaitijos taurė“ belstis traukiniu, ir tai būtų didžiausia Dievo malonė, jei „Lietuvos geležinkeliai“ vėl paleistų keleivinį traukinį Vilnius-Švenčionėliai-Saldutiškis-Utena.
 

Lietuviška samba Kybartuose

Iki 2019 metų, kuomet savo šimtmečio proga Kybartų „Sveikata“ turėtų suruošti iš kojų verčiantį furšetą ir į savo stadioną, beje, esantį toje pačioje vietoje, kur 1919 metais vokietukai su vietos lietuviais ir pradėjo spardyti kamuolį, pasikviesti šiemetinių weltmeisterių rinktinę, liko niekingi penkeri metai. Ta proga su 90-aisiais garsaus fanzino KNK leidėju išsiruošėme pasižiūrėti, kaip Lietuvos periferijoje grumiasi du istoriniai klubai – seniausiais iš dar gyvuojančių (FK „Sveikata“) bei tituluočiausia nepriklausomos Lietuvos ekipa (FBK „Kaunas“). Abi komandos malasi II lygoje ir tai teikia tam tikro žavesio.

Į Lietuvos futbolo Meką piligriminau jau antrą kartą per pastaruosius trejus metus, tad Kybartų koloritas buvo neblogai pažįstamas. Gaila tik, kad dėl europinės vėžės tiesimo teko keliauti autobusu, o tai, žinoma, ne taip atmosferiška, kaip kelionė traukiniu per Suvalkijos girias ir lygumas.

Aistros ant ledo. Apie mėgėjų ledo ritulį – iš pirmų lūpų

Šiandien – didi diena B6 tinklaraščio istorijoje. Gausų korespondentų (bet gana tingių, kas ypač liečia Fabijoniškių (matai, kaip) reporterį GG) būrį papildė dar vienas sporto žurnalistas – metaliniame undergrounde neblogai žinomas Odiumas. Ilgus metus grojęs boso gitara, nagrinėjęs 33-ių Portugalijos black metal grupių fenomeną, Odiumas panoro su šimtatūkstantiniu tinklaraščio skaitytojų būriu pasidalinti savo įspūdžiais apie tai, kaip jis atrado ledo ritulį ir, net šiek tiek sau pačiam netikėtai, stojo ginti Vilniaus „Meteoro“ spalvų pirmajame ledo ritulio mėgėjų čempionate. Prakaitas, muštynės ir pergalės svaigulio akimirkos – spalvingame Odiumo reportaže, paskanintame Andželikos Jankovskajos nuotraukomis.

27 valandos Baltarusijoje. I dalis

Kaimyninė Baltarusija, šiomis savaitėmis priėmusi pasaulio ledo ritulio čempionatą, ošia: panašu, kad šis forumas gali tapti rekordiniu. Vartydamas sporto žiniasklaidą vis užkibdavau ant įdomios statistikos: per pirmąsias penkias dienas sirgaliai vien tik fanų zonose jau buvo sukirtę pusę milijono dranikų (stambesnių tarkių bulviniai blynai), pusaštuntos tonos šašlykų, 20 tonų dešrelių ir išplempė 110 tonų alaus.

Kitas skaičiukas dar įdomesnis – prieš atkrintamųjų varžybų etapą jau buvo perliptas 450 000 žiūrovų skaičius, tad pasaulio pirmenybių lankomumo rekordas, pasiektas Čekijoje prieš dešimt metų (550 000 žiūrovų), realiai gali būti pagerintas. Praktiškai tuo galima neabejoti, nors latviai, kurie pasižymėjo ypač skaitlinga savo fanų orda (sporto žiniasklaida nurodo 7000), jau pasitraukė iš turnyro. Tačiau savo fanų divizijas ruošia šeimininkai ir rusai, o ir kitos rinktinės turi nemenką palaikymą – tikrai ne tokį skystą būrelį, kaip, pavyzdžiui, graikai gana liūdnai Baltarusijoje vykstančios fiestos kontekste atrodančiame 2011-ųjų lietuviškame Eurobaskete.

Šeši masonai Utenoje arba trečia "Žalgirio" taurė

O juk prieš penkerius metus nedaug kas tikėjo, kad pirmos lygos vidutiniokas Vilniaus „Žalgiris“ (gal net labiau autsaideris), Pietų-4 finansais tempiamas iš bankroto, sugebės per tokį trumpą laiką tapti top klubu (Lietuvos mastais) ir į savo trofėjų sąrašą per trejus metus įsirašyti tris taures ir vieną čempionų titulą.

Marijampolė, Kaunas, Utena – taip dėliojosi LFF taurės finalo maršrutas per pastaruosius trejus metus. Miestai keitėsi, nesikeitė tik komanda, vertusi varžovus ant menčių. Prieš trejus metus kelių B6 entuziastų išvyka į Marijampolę baigėsi galingomis dūzgėmis „Alaus namuose“ ir suvokimu, kad ilgą laiką stekenta, bankrotinta ir numesta į patvorį, Vilniaus fūlės legenda keliasi naujam žygiui.

Tituškos, kaljanas ir „Trakai – čempion“

Ką gi, po ilgesnės pertraukos vėl prabudo noras pramiklinti plunksną ir pasidalinti įspūdžiais iš pirmosios oficialios Vilniaus „Žalgirio“ ir FK „Trakai“ akistatos. Iš to nuobodulio, jog Vilniuje vėl yra tik viena aukščiausiame lygmenyje žaidžianti komanda (kas galėjo pagalvoti, kad šiemet Kaunas vėl neturės komandos (nors „Spyris“ lyg ir mėgino daryti judesiuką link šio tikslo), o uostamiestis vėl turės dvi komandas ir tikrąjį derbį (prieš kelis metus „Klaipėda“ virtęs „Glestumas“ reiškė pretenzijas tapti „tikrąja“ uostamiesčio komanda, tačiau eksperimentas žlugo, taip ir nepasiekęs nieko rimtesnio, nepaisant to, jog prie šios komandos pirštus buvo prikišęs ir garsus prodiuseris Gintaras Bendžius)), kautynės su komanda, esančia kurortiniame miestelyje vos už 20 minučių kelio nuo Karoliniškių, buvo įvardintos kaip mažasis derbis.