Kaimynų periferijos futbolo stebuklas

Startavus naujajam A lygos sezonui derėtų brūkštelėti ką nors džiugaus ir įkvepiančio, tačiau vargu, ar yra nors viena priežastis optimizmui. Praėjęs sezonas į pirmos lygos (ir tai nėra galutinai aišku) pelkes nudangino Gargždų „Bangą“, Alytaus „Dainavą“ bei Panevėžio „Ekraną“, tris klubus su palyginti nemažomis ultrų bendruomenėmis, kurios labai dažnai ir tampa nykių stadionų ir nykių rungtynių puošmena.

Bene didžiausia „dovanėle“ tapo „Ekrano“ hamletiškas klausimas – būti ar nebūti? Ir dar koks skaudus sutapimas – į didžiausią krizę klubas pateko kaip tik per savo penkiasdešimtmetį, kuomet turėjo būti laistomi trofėjai, o savivaldybėje patiesti stalai su karka ir balta mišraine. Deja, panašu, „Ekrano“ draugystė nesusiklostė nei su savivaldybe, nei su pasiturinčiais rėmėjais. „Pirmoji Armada“ galės džiaugtis, jei klubas išties turės šansą pasirodyti pirmoje lygoje ir čia pradėti derbių su naujoku FK „Panevėžys“ istoriją.

O juk „Ekrano“ istorija, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, galėjo susiklostyti visai kitaip. Kaip? Kaip kaimyninės Baltarusijos Barysavo BATE, kurio naujajame stadione teko svečiuotis beveik lygiai prieš metus.

Likimo ironija – prieš ketverius metus „Ekranas“ ir BATE buvo susitikę Čempionų lygos atrankoje (tąkart baltarusiai trečiame atrankos ture prametė panevėžiečius, atkrintamosiose įveikė Graco „Sturm“ ir antrą, bet ne paskutinį, kartą per savo klubo istoriją pateko į Čempionų lygos grupės varžybas kartu su tokiomis top komandomis kaip „Barcelona“ bei „Milan“).

„Ekrano“, tuomet kelis sezonus iš eilės surinkdavusio 7 milijonų litų biudžetą (didžiausią tarp Lietuvos klubų), ateitis atrodė šviesi – stabiliai į kišenę krentantys šalies čempionų titulai (nuo 2009 m. – keturi iš eilės), pakankamai gausus (nuo 1000 iki 2500 žmonių pagal oficialią LFF statistiką) palaikymas aptriušusiame stadione. Tačiau praktiškai per vieną sezoną viskas apsivertė aukštyn kojom (apie tikrąsias priežastis gana garsiai kalbama užkulisiuose), ir, kaip toje dainoje – „nebeliko nieko“. 2014 metų sezono pabaiga buvo tiesiog apgailėtina – į nustekentą „Ekraną“ namų aikštėje pažiūrėti rinkdavosi vos 300 žiūrovų, ir galima įtarti, kad LFF statistai šį skaičių padaugindavo.

Taigi, „Ekranas“ ir BATE, klubai iš dviejų panašaus dydžio periferijos miestų (Panevėžyje gyvena apie 95 tūkstančius gyventojų, Barysave – 145 tūkstančiai), gimę panašiu metu („Ekranas“ – 1964 m., BATE – 1973 m. (1984 m. išformuotas ir vėl prikeltas 1996 m.)) ir su tokiomis skirtingomis istorijomis.

Nežinia, ar šiandien apie „Ekraną“ kalbėtumėme minorine gaida, jei garsioji kineskopų gamykla, prie kurios ir šliejosi „Ekranas“, būtų turėjusi gudresnius vadybininkus, laiku persiorientavusius į naujas technologijas. Gamyklos bankrotas 2006 metais tapo tikra bomba – 4000 darbuotojų tapo bedarbiais ir atrodė, kad Panevėžys gali tapti miestu-vaiduokliu. Tačiau ne veltui šis miestas laikomas stebuklingu – ne tik dėl to, kad kritiniu gamyklai momentu tuometinis jos direktorius nusipirko beveik pusę milijono litų kainavusį „Poršą“, bet ir dėl to, kad „Ekranas“ išliko futbolo žemėlapyje. Žinoma, ne Švč. Mergelės Marijos, o į klubo kasą sutekėjusių „ŽIA Valda“ ir „Hermis Capital“ finansinių upelių dėka. 2006-ieji kai kam buvo bankroto metai, tačiau futbolo klubams tai buvo tarsi nušvitimas, mat investavimo į juos mada pasiekė piką: „ŽIA Valda“ ir „Hermis Capital“ atėjo į „Ekraną“, FBK „Kaunas“ jau kurį laiką mito iš V. Romanovo piniginės, „Žalgirį“ pasiėmė V. Kastujevas, o „Vėtra“ sulaukė A. Treušnikovo pinigėlio. Visais atvejais buvo tikima, kad tai taps verslu, ir kaip dabar tai graudžiai juokingai atrodo žvelgiant iš 2015 metų varpinės, prisimenant visas tas klubų kovos dėl išlikimo ir mirties dramas.

Buvo apie ką pamąstyti sėdint „električkoje“, važiuojančioje iš Minsko, kur tuo metu siautė pasaulio ledo ritulio čempionato aistros, į Barysavą. Prieš tai teko pabuvo Lydoje, kur teko įsitikinti, kad Minskas tomis dienomis „susiurbė“ viską, kas periferijoje geriausia – nuo barakudų iki elitinių policininkų. Tačiau Barysavas bent vienai dienai atsispyrė Minsko traukai – prieš kelias dienas čia pompastiškai buvo atidarytas naujasis stadionas ir dabar vietos pasididžiavimo FK BATE laukė pirmosios namų varžybos.

58 milijonai dolerių (būtent toks skaičius nurodomas prie Barsysavo stadiono kainos) yra ženkli suma, bet ji bent neišgaravo, kaip 100 milijonų litų Šeškinės kalvoje stūksančiuose griuvėsiuose. Ir reikia pasakyti, kad baltarusiai pasistatė pasakišką stadioną – riedant pilko, apmusijusio Baltarusijos „Panevėžio“ gatvėmis, buvo sunku patikėti, kad dar keliolika minučių ir prieš akis išdygs kosminį objektą primenantis stadionas.

Dar kelios minutės, ir stiuardams pakišęs pigiausią, 5 litus kainavusį bilietuką, žengiau vidun, kur jau įpusėjusios rungtynės tarp pirmąjį mačą naujajame stadione žaidusio BATE ir „Slucko“. Kaip tik įžengus į stadioną, diktorius paskelbė, kad šį mačą 13125 vietas turinčiame stadione (4 UEFA kategorija) stebi beveik 7 tūkstančiai žiūrovų, tarp kurių – apie pusantro šimto geltonai-mėlyną salelę sudarantys BATE ultros už vienų vartų, ir apie šimtinė atvykėlių iš Slucko (iš jų – trisdešimt aktyvių), uždarytų specialiame sektoriuje už kitų vartų.

Akustika – nuostabi, vaizdas – puikus, vejos kokybė, žvelgiant iš tribūnos – ideali. Stogas virš galvos (dangus kaip tik ruošėsi išpilti toną vandenėlio) – tik sėsk ir mėgaukis. Tiesa, be alaus bokalo, kurį teko ištuštinti sukant ratą po maitinimo taškus. Alaus kainos čia, priešingai nei Minske, nesikandžiojo (apie pusketvirto lito už vietinį neskanų alų iš plastikinio bokalo, papuošto BATE lipduku), tačiau ir laiko nebebuvo likę – reikėjo spėti grįžti į Minską. Tad paskubomis apsukau ratą, vis kyštelėdamas nosį į įvairius sektorius, ir, neradęs atributikos parduotuvės (nors ji pasislėpusi visai kažkur šalia), jau dūmiau į miško masyve, autobano Minskas (jis, beje, yra vos už 60 kilometrų nuo naujosios Baltarusijos futbolo Mekos) – Barysavas kelkraštyje stūksančią stotelę.

Taigi, kodėl kosminis stadionas nusileido Barysave, o ne, tarkim, tame pačiame Panevėžyje? Matyt todėl, kad savo laiku BATE (starterių, generatorių ir kitų autodetalių fabrikėlis su 4000 darbuotojų – tiek, kiek dirbo ir „Ekrane“, beje) direktoriui Anatolijui Kapskij futbolas pasirodė patrauklesnė investicija, nei „Poršas“.

1996 metais prikeltas klubas per du sezonus iš trečios lygos pateko į aukščiausiąją ir nemažindamas apsukų 1999 metais, pirmą kartą po klubo atgaivinimo, tapo Baltarusijos čempionu. O nuo 2006 metų BATE niekas taip ir nesugebėjo nustumti iš pirmos vietos – 9 titulai iš eilės! Žinoma, nereikia pamiršti, kad klubas iš periferijos sugebėdavo surinkti nemenką biudžetą. Paskutinius kelerius metus jo biudžetas svyruodavo tarp 6 ir 8 milijonų dolerių, kas yra daug toje pačioje Baltarusijoje ir Baltijos šalyse, tačiau niekis – Rusijoje.

Ir vis dėlto – net ir rusų top komandos gali pavydžiai žvelgti į BATE įplaukas, gautas už pasirodymus Čempionų lygos turnyre, Europos lygoje ir nebeegzistuojančiame „Intertoto“. Per visą savo naująją istoriją klubas šiuose turnyruose sužaidė 114 rungtynių, trofėjų nepelnė, bet ne kartą ir ne du buvo patekęs į Čempionų lygos grupės varžybas. O tai klubui su 6–8 milijonų dolerių biudžetu reiškia tą patį, ką ir paprastam lamingajam laimėti aukso puodą. Tokių puodų BATE laimėjo keturis, savo klubo kasą papildė dešimtimis milijonų eurų, o į klubo metraštį įrašė susitikimus su tokiais mega klubais kaip Madrido „Real“, Turino „Juventus“, Miuncheno „Bayern“, „Barcelona“, „Milan“...

Pasaką apie BATE turėtų vainikuoti vienas skaičius – 54 900 000 eurų (taip taip, beveik 55 milijonai eurų), kuriuos klubas uždirbo per pastaruosius setynerius metus, kuomet pirmą kartą įsiveržė į Čempionų lygos grupės etapą. Liūto dalį (76,9 proc.) šios sumos sudaro UEFA išmokos, likusią dalį pinigų klubas susižėrė už kelis sėkmingai parduotus futbolininkus. Pats klubas laikosi griežtos neišlaidavimo politikos, augina savus žaidėjus ir ypač retai perka legionierius – „FC Vilniaus“ braziliškas variantas (panašu, kad šį variantą ketina išbandyti ir „Žalgiris“) Baltarusijos periferijos klubui niekada neatrodė patrauklus.

Kol kas BATE formulė pasiutusiai sėkmingai veikia, ir, ko gero, tai yra vienintelis klubas tarp Vilniaus ir Maskvos turintis ir rimtą tarptautinį svorį, ir teigiamą balansą – sugebantis užsidirbti pats.

Žinia, laimingos pasakos ilgai netrunka, tačiau BATE bent jau turi pasistatę paminklą. Žinoma, ne tik už savo, bet ir už valstybės pinigus (kalbama, kad klubo indėlis siekė 30 proc. sąmatos, kita dalį skyrė valstybė; stadiono valdytojo teisės priklauso Barysavo rajonui). Tačiau tam, kad Baltarusijos periferijoje atsirastų modernus stadionas, reikėjo žygdarbių ir savajame senajame (tiesa, ne tokiame aptriušusiame kaip Panevėžio „Aukštaitija“), ir Minsko, ir svetimų šalių stadionuose. Todėl dabar būtų galima pasvarstyti – o gal A. Kubilius buvo teisus, kadaise ištaręs frazę: „Jei į Lietuvą pradės važinėti „Real“ arba „Chelsea“, tai tada gal atsiras ir stadionai?“