Šimtasis, (ne)paskutinis?

Štai ir atėjo momentas, kuomet reikia padėti tašką. O galbūt kablelį – po trijų permainingų B6 groundhopinimo, išgertuvių ir veltėdžiavimo metraščio metų tapo aišku, kad atėjo laikas pasirinkti – būti ar nebūti. Pirminė blogo, startavusio 2012 metų vasarį, idėja buvo sujungti B6 rašeivų gretas ir kurti literatūrinį aplinksportinio gyvenimo paminklą, nepamirštant ir audringų linksmybių.

Deja, kaip ir buvo galima tikėtis, linksmybės ir tingulys įamžinti patirtas emocijas bei užfiksuoti įgūdžius, užtikrintai paėmė viršų, nedidelės rašytojų sąungos gretos susitraukė iki vieneto, vidinės motyvacijos ir entuziazmo indekso rodyklė nukrito iki nulio.
 

Praktiškai šimtasis įrašas turėjo tapti gulbės giesme, bet eilinį kartą vilties pliūpsnį, prisodrintą alkoholio garų, iškvėpė miegamuosiuose sostinės rajonuose šeimininkaujantis techninis blogo direktorius, „Pilėnų“ gimtadienyje nubraižęs įkvepiančią viziją. Ar ji taps realybe? Nežinia. Tačiau juk net ir gavę nuo šveicarų ir anglų po keturis sausus įvarčius, juk nenustojome tikėti, jog R. Beniušis pradės savo smūgiais plėšyti vartų tinklą.

Per tuos trejus metus yra ką prisiminti: atsikūrė ir vėl numirė „Statyba“, padovanujusi ne vieną įsimintiną išvyką, vos nenumiręs Vilniaus „Žalgiris“ ėmė skinti vieną trofėjų po kito, o kur dar tradiciškai linksmos klajonės paskui Lietuvos regbio rinktinę ar „benderovcininkų“ apsireiškimas Minske per patį pasaulio ledo ritulio čempionato įkarštį.

Nemažai įdomybių į metraštį taip ir nepapuolė – kaip jau minėta, vidinės motyvacijos ir entuziazmo „dėka“. Tačiau baigiant blogo epopėją (ir galbūt pradedant kitą etapą), reikia šią skolą gražinti keliomis nuotraukomis bei sakiniais.

Taigi, dar 2013 metų kovą teko nusibelsti į Varėną, kur vietos „Ūla“ (simpatijas šiai dzūkų ekipai dar prieš keliolika metų pasėjo varėniškių pankroko veteranai) rankinio lygos atkrintamosiose varžybose susitiko su pastarųjų metų Lietuvos rankinio favoritais Klaipėdos „Dragūnu“. Didžiausia šios išvykos staigmena tapo net ne kultinis komentatorius Virginijus Mundrys, tapęs „Ūlos“ atstovu spaudai bei užėmęs vietą prie sekretoriato staliuko, o renovuotos „Ūlos“ salės valytoja, kurios vardas, deja, išgaravo iš atminties. 

Štai ji, pasidabinusi šaliku, ir papasakojo, kad per savo auksinį laikmetį „Ūla“ į salę sutraukdavo ir 300 fanatikų (mano minėtą mačą stebėjo apie 70 žiūrovų), o per rungtynes su užsienio komandomis salėje nebuvo kur obuoliui nukristi. Galbūt „Ūla“ vėl pradės savo pakilimo žygį, juo labiau, kad reguliariajame sezone dzūkai užėmė trečią vietą ir netrukus prasidėsiančiame ketvirtfinalyje turės aikštės pranašumą prieš Vilniaus „HC Vilnių“.

Tų pačių 2013 metų rugpjūtį, svečiuodamasis pas senų laikų fanzinistą ir buvusį Kauno „Bangos“ (vėliau tapusios FBK) supporterį, su alaus bambaliais susėdę už NFA tvoros, stebėjome, kaip akcentavo Lietuvos futbolo federacija, neeilinį Kauno derbį Lietuvos taurėje – antroje lygoje tuo metu žaidę FBK susitiko su „Spyriu“ (I lyga), ir ta proga FBK ultros užkūrė neblogą pyrošou – ir kuo gi Kaunas ne Balkanai? Tada, 2013-aisiais, vargu kas tikėjo, kad 2015 metų sezone Kaunas jau turės dvi komandas A lygoje – „Spyrį“ ir „Stumbrą“, o FBK, puikiai sužaidę 2014 metų sezono pabaigą, pagaliau persikraustys į pirmą lygą.

Linksmesni laikai atėjo ir į Telšių futbolą, kurių „Mastis“ persivadino į „Džiugą“, ir taip pat paliko 2 lygą, kur mirko metų metus. Tiesa, neaaišku, kada gi telšiškiai galės persikelti į savo naująjį stadioną, kuris turėtų būti puikus. Prieš pusantrų metų, 2013 metų rugpjūtį, sukau ratą po rato aplink neatpažįstamą stadioną ir galvojau, kad čia tikrai kada nors turėtų atvykti Lietuvos rinktinė. Retas miestas gali pasigirti stadionu praktiškai pačiame miesto centre. Tik štai, eilinės miesto politikų intrigos pristabdė stadiono pabaigtuvių darbus, ir nežinia, kada jis atvers vartus.

2013 metų spalį Kaunas buvo apgultas bosnių sirgalių – trys, o gal net keturi tūkstančiai sirgalių atvyko pasiimti istorinio kelialapio į mundialį Brazilijoje. Įspūdingas bosnių fanatikų maršas paliko kur kas didesnį įspūdį nei mačas, kurį lietuviai dėsningai pralaimėjo. 

Ar mes kada nors turėsime progą suburti tokias pačias pajėgas ir žingsniuoti kokio nors didmiesčio gatvėmis į lemtingą mūšį? Kiek anksčiau Rygoje vykęs Baltijos derbis tarp Latvijos ir Lietuvos sutraukė gana gausų lietuvių būrį, tarp kurių šmėžavo ir B6 delegatai, išsiskaidę į kelis būrelius. Turbūt net nereikia pasakoti, koks buvo sudėtingas kitas rytas...

2013 metų žiemą B6 desantas išsiruošė paošti į Elektrėnus, kur buvo apžiūrėta renovuota Elektrėnų ledo arena-lėkštė, pasižiūrėta į legendinę „Energiją“ ir taip ošta iki paryčių besivaišinant akcijiniu romu, jog kitą dieną, palikęs kuopos narius atsigauti prie marių, vienas nusivilkau žvilgtelėti, kiek tūkstančių fanatikų suplūs į „HC Baltica“ varžybas. 

Kaip ir „Energijos“ mače, per du tūkstančius talpinančioje arenoje, buvo vos šimtas-gal pusantro šimto žiūrovų, o keliolika jų – net su „HC Baltica“ marškinėliais. Ir net du būgnininkai, kurie kiek pagyvino atmosferą merdėjančios „HC Baltica“ varžybose. Įtariu, kad panašus likimas ištiks ir „raudonąjį Žalgirį“.

Piligriminė išvyka į Uteną 2014 metų sausį paliko kur kas geresnį įspūdį. Nors tą kartą pas vietos „Juventus“ į svečius atvyko toli nuo krepšinio elito esantis Kėdainių „Nevėžis“, į jaukią areną darbo dienos vakarą sugužėjo apie 700 uteniškių, o būrelis labai įvairaus amžiaus „Raudonųjų velnių“ non stop palaikė savo komandą.

2014 m. birželio pradžioje Liepojoje vykęs Baltijos taurės finalas tarp Latvijos ir Lietuvos futbolo rinktinių įsiminė tuo, jog į išvyką buvo susirengta per rekordiškai trumpą laiką. Išvakarėse „Akivaruose“ prisiragavus „B6” kokteiliukų ne visiems delegatams kitas rytas išaušo lengvas ir nerūpestingas, tačiau Fabijoniškių geto užgrūdinto barzdočiaus vairuojamame 1911 metų laidos golfuke, buvo greitai atsigauta. Liepoja pasitiko tiršu rūku ir tai tarsi prognozavo, kad nuobodu nebus. Šios rungtynės įeis į istoriją kaip mačas, kuriame aršiausi lietuvių ultros pasileido tekini per aikštę ir puolė gelbėti pyrošou užkūrusių ir susemtų savo latvių kolegų. Išvyką vaikinavo pasisėdėjimas tuštutėlaičiame rūko nuklotame Liepojos paplūdimio bare. Štai toks simboliškas paskutinis akcentas, belaukiant miglotos naujos šio blogo pradžios.