Štai
ir atėjo momentas, kuomet reikia padėti tašką. O galbūt kablelį
– po trijų permainingų B6 groundhopinimo,
išgertuvių ir veltėdžiavimo metraščio
metų tapo aišku, kad atėjo laikas
pasirinkti – būti ar nebūti. Pirminė blogo,
startavusio 2012 metų
vasarį, idėja buvo sujungti B6 rašeivų
gretas ir kurti literatūrinį aplinksportinio gyvenimo paminklą,
nepamirštant ir audringų linksmybių.
Deja,
kaip ir buvo galima tikėtis, linksmybės ir tingulys įamžinti
patirtas emocijas bei užfiksuoti įgūdžius, užtikrintai paėmė
viršų, nedidelės rašytojų sąungos gretos susitraukė iki
vieneto, vidinės motyvacijos ir entuziazmo indekso rodyklė nukrito
iki nulio.
Praktiškai
šimtasis įrašas turėjo tapti gulbės giesme, bet eilinį kartą
vilties pliūpsnį, prisodrintą alkoholio garų, iškvėpė
miegamuosiuose sostinės rajonuose šeimininkaujantis techninis blogo
direktorius, „Pilėnų“ gimtadienyje nubraižęs įkvepiančią
viziją. Ar ji taps realybe? Nežinia. Tačiau juk net ir gavę nuo
šveicarų ir anglų po keturis sausus įvarčius, juk nenustojome
tikėti, jog R. Beniušis pradės savo smūgiais plėšyti vartų
tinklą.
Per
tuos trejus metus yra ką prisiminti: atsikūrė ir vėl numirė
„Statyba“, padovanujusi ne vieną įsimintiną išvyką, vos
nenumiręs Vilniaus „Žalgiris“ ėmė skinti vieną trofėjų po
kito, o kur dar tradiciškai linksmos klajonės paskui Lietuvos
regbio rinktinę ar „benderovcininkų“ apsireiškimas Minske per
patį pasaulio ledo ritulio čempionato įkarštį.
Nemažai
įdomybių į metraštį taip ir nepapuolė – kaip jau minėta,
vidinės motyvacijos ir entuziazmo „dėka“. Tačiau baigiant
blogo
epopėją (ir galbūt pradedant kitą etapą), reikia šią skolą
gražinti keliomis nuotraukomis bei sakiniais.
Taigi,
dar 2013 metų
kovą teko nusibelsti į Varėną, kur vietos „Ūla“ (simpatijas
šiai dzūkų ekipai dar prieš keliolika metų pasėjo
varėniškių pankroko veteranai) rankinio lygos atkrintamosiose
varžybose susitiko su pastarųjų metų Lietuvos rankinio favoritais
Klaipėdos „Dragūnu“. Didžiausia šios išvykos staigmena tapo
net ne kultinis komentatorius Virginijus Mundrys, tapęs „Ūlos“
atstovu spaudai bei užėmęs vietą prie sekretoriato staliuko, o
renovuotos „Ūlos“ salės valytoja, kurios vardas, deja,
išgaravo iš atminties.
Štai ji, pasidabinusi šaliku, ir
papasakojo, kad per savo auksinį laikmetį „Ūla“ į salę
sutraukdavo ir 300 fanatikų
(mano minėtą mačą stebėjo apie 70
žiūrovų), o per rungtynes su užsienio
komandomis salėje nebuvo kur obuoliui nukristi. Galbūt „Ūla“
vėl pradės savo pakilimo žygį, juo labiau, kad reguliariajame
sezone dzūkai užėmė trečią vietą ir netrukus prasidėsiančiame
ketvirtfinalyje turės aikštės pranašumą prieš Vilniaus „HC
Vilnių“.
Tų
pačių 2013 metų
rugpjūtį, svečiuodamasis pas senų laikų fanzinistą ir buvusį
Kauno „Bangos“ (vėliau tapusios FBK) supporterį,
su
alaus bambaliais susėdę už NFA tvoros, stebėjome, kaip akcentavo
Lietuvos futbolo federacija, neeilinį Kauno derbį Lietuvos taurėje
– antroje lygoje tuo metu žaidę FBK susitiko su „Spyriu“ (I
lyga), ir ta proga FBK ultros užkūrė neblogą pyrošou – ir kuo
gi Kaunas ne Balkanai? Tada, 2013-aisiais,
vargu kas tikėjo,
kad 2015
metų
sezone Kaunas jau turės dvi komandas A lygoje – „Spyrį“ ir
„Stumbrą“, o FBK, puikiai sužaidę 2014
metų
sezono pabaigą, pagaliau persikraustys į pirmą lygą.
Linksmesni
laikai atėjo ir į Telšių futbolą, kurių „Mastis“
persivadino į „Džiugą“, ir taip pat paliko 2
lygą,
kur mirko metų metus. Tiesa, neaaišku, kada gi telšiškiai galės
persikelti į savo naująjį stadioną, kuris turėtų būti puikus.
Prieš pusantrų metų, 2013
metų
rugpjūtį, sukau ratą po rato aplink neatpažįstamą stadioną ir
galvojau, kad čia tikrai kada nors turėtų atvykti Lietuvos
rinktinė. Retas miestas gali pasigirti stadionu praktiškai pačiame
miesto centre. Tik štai, eilinės miesto politikų intrigos
pristabdė stadiono pabaigtuvių darbus, ir nežinia, kada jis atvers
vartus.
2013
metų
spalį Kaunas buvo apgultas bosnių sirgalių – trys, o gal net
keturi tūkstančiai sirgalių atvyko pasiimti istorinio kelialapio į
mundialį Brazilijoje. Įspūdingas bosnių fanatikų maršas paliko
kur kas didesnį įspūdį nei mačas, kurį lietuviai dėsningai
pralaimėjo.
Ar mes kada nors turėsime progą suburti tokias pačias
pajėgas ir žingsniuoti kokio nors didmiesčio gatvėmis į lemtingą
mūšį? Kiek anksčiau Rygoje vykęs Baltijos derbis tarp Latvijos
ir Lietuvos sutraukė gana gausų lietuvių būrį, tarp kurių
šmėžavo ir B6
delegatai, išsiskaidę
į kelis būrelius. Turbūt net nereikia pasakoti, koks buvo
sudėtingas kitas rytas...
2013
metų
žiemą B6 desantas
išsiruošė
paošti į Elektrėnus, kur buvo apžiūrėta renovuota Elektrėnų
ledo arena-lėkštė, pasižiūrėta į legendinę „Energiją“ ir
taip ošta iki paryčių besivaišinant akcijiniu romu, jog kitą
dieną, palikęs kuopos narius atsigauti prie marių, vienas
nusivilkau žvilgtelėti, kiek tūkstančių fanatikų suplūs į „HC
Baltica“ varžybas.
Kaip ir „Energijos“ mače, per du
tūkstančius talpinančioje arenoje, buvo vos šimtas-gal pusantro
šimto žiūrovų, o keliolika jų – net su „HC Baltica“
marškinėliais. Ir net du būgnininkai, kurie kiek pagyvino
atmosferą merdėjančios „HC Baltica“ varžybose. Įtariu, kad
panašus likimas ištiks ir „raudonąjį Žalgirį“.
Piligriminė
išvyka į Uteną 2014
metų
sausį paliko kur kas geresnį įspūdį. Nors tą kartą pas vietos
„Juventus“ į svečius atvyko toli nuo krepšinio elito esantis
Kėdainių „Nevėžis“, į jaukią areną darbo dienos vakarą
sugužėjo apie 700
uteniškių,
o būrelis labai įvairaus amžiaus „Raudonųjų velnių“ non
stop
palaikė savo komandą.
2014
m. birželio
pradžioje Liepojoje vykęs Baltijos taurės finalas tarp Latvijos ir
Lietuvos futbolo rinktinių įsiminė tuo, jog į išvyką buvo
susirengta per rekordiškai trumpą laiką. Išvakarėse „Akivaruose“
prisiragavus „B6”
kokteiliukų
ne visiems delegatams kitas rytas išaušo lengvas ir nerūpestingas,
tačiau Fabijoniškių geto užgrūdinto barzdočiaus vairuojamame
1911 metų
laidos golfuke, buvo
greitai atsigauta. Liepoja pasitiko tiršu rūku ir tai tarsi
prognozavo, kad nuobodu nebus. Šios rungtynės įeis į istoriją
kaip mačas, kuriame aršiausi lietuvių ultros pasileido tekini per
aikštę ir puolė gelbėti pyrošou užkūrusių ir susemtų
savo latvių kolegų. Išvyką vaikinavo pasisėdėjimas
tuštutėlaičiame rūko nuklotame Liepojos paplūdimio bare. Štai
toks simboliškas paskutinis akcentas, belaukiant miglotos naujos šio
blogo
pradžios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą