Jau gyva legenda pamažu tampanti Živilė Laumė, atitinkamuose sluoksniuose dar žinoma kaip Merga Begalvė, ryžosi žygiui į Panevėžį. Maža to – į bokso turmyrą. Savo įspūdžius, stilistika primenančius „Šveiko nuotykius“ (et, tas žavus humoras bei ironijos blyksniai), mergina patalpino savo paskyroje feisbuke, tačiau maloniai leido naudoti ir B6 tinklaraštyje, už ką jai, žinoma, nuoširdus ačiū. Taigi, patogiai ištieskite kojas, atsikimškite buteliuką „Biržų alaus“ produkcijos – ir į kelionę kartu su Živile! (tekstas, siekiant išsaugoti autentiką, pateikiamas neredaguotas ir netaisytas).
„Atlantui paliepus, Bangai nuvilnijus – auksą Vilniun! Tačiau šį kartą ne apie tai. Taip, tūlas „žaliai-baltas“ gali mane apšaukti išdavike, nes kol visa gvardija futbo(a)lo aistruolių rinkosi veizėti istorinio mačo, besitikėdami itin aplaistyti taurųjį metalą, aš su keletu chebrantų buvau pakeliui link Panevėžio. Ne šiaip pabimbinėt, o paveizėt bokso.
Tarp kitko, tas šeštadienis buvo itin sportingas, be „auksinio mačo“, nuo pat ryto sostinėje santykius ringe aiškinosi Muay Thai kovos menų mėgėjai ir apyprofesionaliai, Olandijoje regbio rinktinė apturėjo varžybas (deja, ne itin sėkmingas), o Panevėžyje įvyko jubiliejinio 15-ojo Vitalijaus Karpačiausko bokso turnyro finalinės kovos.
Tarp kitko, tas šeštadienis buvo itin sportingas, be „auksinio mačo“, nuo pat ryto sostinėje santykius ringe aiškinosi Muay Thai kovos menų mėgėjai ir apyprofesionaliai, Olandijoje regbio rinktinė apturėjo varžybas (deja, ne itin sėkmingas), o Panevėžyje įvyko jubiliejinio 15-ojo Vitalijaus Karpačiausko bokso turnyro finalinės kovos.
Su parankine Vida prieš gerą mėnesį apsprendėm paįvairinti savo žiūrimų sportų spektrą, o paskutinę minutę paaiškėjo, kad prisijungia dar pora kompanijonų – seniai regėta Vesta Pelėda beigi Gediminas, liaudyje žinomas kaip Juozas a.k.a Netrų. Iš pat ryto, perdavus „Žalgiris-VRA“ vėliavą treneriui, tarpinėse stotelėse susirinkau ekipažą bei pajudėjom. Apsiniaukęs oras bylojo, kad papiknikauti neišdegs, tad pasismaginimui važiuodami surengėme mini „viktoriną“, kas ką žino apie boksą. Ir ualią – išaiškėjo netikėtas faktas– pasirodo Vesta turi tolimų giminystės ryšių su legendiniu, ko gero žinomiausiu Lietuvos boksioru – pačiu Algirdu Šociku. Tiesą pasakius, nė vienas iš mūsų nespindi erudicija bokso srityje, tačiau bendromis žiniomis sulipdėm taisykles ir aptarėm keletą istorinių faktų.
Pakeliui užsukom į Ukmergę. Kaip senais laikais, kai nebuvo jokių gps’ų ir išmaniųjų, kartais tekdavo liaudies žemėlapiu pasinaudot, Vida pusiau juokais pro pravirą langą vietinio žmogelio paklausė, kur čia centras, o Vestos akį iškart patraukė ant raudonplyčio daugiabučio sienos standartiniu šriftu baltais dažais rašteltas „Depeche mode“ užrašas. Turbūt pagal tokius„tagus“ galima spręsti ant kiek gyvenvietė alternatyvi (pvz., mano Tėviškėje dar nuo neatmenamų laikų buvo užrašas Ace of Base, beigi Wu Tang Clan ir PopArt ‘93).
Vėliau prasukom pro Taujėnų dvarą, regėjom moliūgėlių „fermą“ ir senuoju, bent šiek tiek vingiuotu keliu patraukėm Panevėžin.
Prie įėjimo į Cido areną iš Vidos buvo konfiskuoti saldainiai su kanapių sėklomis (vakaro pabaigoje atgavom). Ir štai, įsitaisėme 3 eilėje nuo ringo (pirmos dvi buvo skirtos rėmėjams). Žiūrovų buvo itin nedaug, matyt panevėžiečiai labiau mėgsta „boksą“ gatvėse, prie knaipių. Šviesos prigesusios, nutiestas podiumas, ringas atrodo gana įspūdingai (iki tol boksą žiūrėdavau tik per tv).
Finalines kovas atidaro ringe pasirodžiusios 3 merginos, apsirėdžiusios boksininkių aprangomis ir šokiu neva imituodamos kovą (čia reiktų Juozo klaust ar patiko), grojant Survivor kūriniui Eye of the tiger, be kurio turbūt neįsivaizduojamas nė vienas bokso turnyras.
Pristatomi elegantiški, varlytėmis pasidabinę teisėjai ir štai – pirmoji lietuvaičių jaunuolių kova, kurios metu praliejamas kraujas. Laimėjo vilnietis. Mūsų ketveriukei, atstovams iš sostinės, džiūgaujant iš visų pusių buvo juntami veriantys žvilgsniai ir artinosi nerimas, kad iš bet kurios pusės galim susilaukti net ir smurtinių veiksmų.
Vėliau kitas lietuvaitis nukirto latvį, o panevėžietis, beviltiškai talžomas, buvo priverstas pripažinti kėdainiečio pranašumą dar antrame raunde, treneriui į ringą išmetus rankšluostį, tiesa, nors balto neturėjo, tačiau „žestas“ reiškė kapituliaciją ir varžybų teisėjas nedelsiant nutraukė kovą. Net negausiai susirinkę žiūrovai skatino pasinaudoti „rankšluosčio teise“. Pasirodo ir bokse yra humaniškumo.
Įpusėjus kovoms buvo pertrauka, kurios metu roko grupė Laiptai „atpylė“ šiokią tokią programą. Publika buvo tokia vangi ir skurdi, kad vokalistas net žiovavo ir vis „užgrodavo“ oro gitara. Šokėjų neatsirado. Plojom keturiese.
Po pertraukos, renginio vedėjui pristačius kovotoją, buvo girdimi audringiausi plojimai. Į ringą čiut čiut pasimaivydamas atskubėjo 1,60 m ūgio aršus kovotojas, daugkartinis V. Karpačiausko turnyro nugalėtojas, 10 metų Lietuvos bokso čempionas (jaunimo ir suaugusių tarpe), panevėžietiška Rokio Balboa versija – Marius Vyšniauskas. Nors ir beveik kelmo ūgio, bet tikrai ne iš kelmo spirtas vyras! Jo varžovas buvo net dešimčia metų jaunesnis, panevėžietis, kuris iš paties M. Vyšniausko semiasi patirties klube Olimpietis. Kova buvo tikrai įspūdinga ir labai ekspresyvi, bei toli gražu ne į vienus vartus.
Renginio metu veteranai nevengė ap(si)dovanoti vieni kitų padėkos raštais, diplomais, garbės ženklais. Vis gi šiemet bokso jubiliejus – 90 metukų. Į ringą šniūrais buvo kviečiami šiek tiek svaigiųjų gėrimėlių padegustavę kostiumuoti vyručiai.
Tiesiogine prasme sužibėjo svečias iš Ukrainos, nutvieskęs areną savo pro akį nepraslystančiais blink blink šortais, tačiau tai jam nepadėjo išplėšti pergalės prieš sportinio pykčio pritvinkusį lietuvaitį. Visgi daugiausia žvilgsnių krypo į šortus. Kaip viena iš mano parankinių išsireiškė: "серебряные трусики, золотые яйца".
Neįdomesnes kovas keitė įdomesnės ir atvirkščiai. Verta paminėti vieno boksininko iš Panevėžio fiasko. Daug draugų palaikymo sulaukęs vietinis sportininkas buvo be gailesčio aptalžytas ilgarankio, nemažą ūgio ir svorio pranašumą turinčio ukrainiečio, kuris nusinešė ir techniškiausio turnyro boksininko titulą. Kažkokie draugeliai, sėdėję užnugaryje, laidė replikas, kad tai veikiausiai bus nesveiko svorio metimo išdava, nes nusilpimas buvo akivaizdus, smūgiai buvo be jėgos, o tiesiog kaip pradedančiųjų treniruočių lygio krepštelėjimai. Po šios, priešpaskutinės kovos, žiūrovai masiškai kilo nuo kėdžių, nors mūsų laukė paskutinė kova, kurioje susirėmė turnyro sunkiasvoriai – svorio kategorijoje iki 91 kilogramo pergalę „išmušė“ svečias, nurungęs lietuvišką meškį, nevengusį kelis kartus pademonstruoti taisyklingąjį „meškos apkabinimą“. Daugiausiai medalių, kaip ir pridera, susirinko turnyro šeimininkai.
Teko ir man pačiai įsiropšti į ringą, nes Baltarusijos atstovų gvardija paprašė juos nupaparacint. Nu smagus jausmas, kas žino, gal kada nors teks ir bokso pirštines apsimaukšlint.
Apmaudu, kad turnyre taip ir neišvydome Evaldo Petrausko, kuris skubiai turėjo išvykti į savo klubą Kijeve, ir dar apmaudžiau, kad ringe neteko pamatyti merginų kovos, kurios veikiausiai susiboksavo dar penktadienį. Prie išėjimo netikėtai susidūrėme su pačiu V. Karpačiausku, kuris gerokai apšilęs šyptelėjo mums ir ištaręs „mes (pauzė) būsime (pauzė) ALUDĖJE“ nuskubėjo.
Apsprendę, kad reiktų kaip reikiant pavakarot ir įspūdžiais prie butelio pasidalint, balių pratęsėme privačioje valdoje, o vėliau naktinėjome Akivaruose, 4-osios scenos užluptame vakarėlyje, į kurį patekome jau paskutiniam dydžėjui įpusėjus groti. Nuotykiai tęsėsi dar ilgai, nors pasekmių šleifas jau bebaigia išgaruoti, mintyse skamba per radiją išgirsto XXL kūrinio „Pochodas“ paskutiniai žodžiai: „Čia staiga man plionkė trūko./Rytą pabudau be ūpo./Štai kame jėga pochodo/Gėrėme tikrai be proto!“
Finalines kovas atidaro ringe pasirodžiusios 3 merginos, apsirėdžiusios boksininkių aprangomis ir šokiu neva imituodamos kovą (čia reiktų Juozo klaust ar patiko), grojant Survivor kūriniui Eye of the tiger, be kurio turbūt neįsivaizduojamas nė vienas bokso turnyras.
Pristatomi elegantiški, varlytėmis pasidabinę teisėjai ir štai – pirmoji lietuvaičių jaunuolių kova, kurios metu praliejamas kraujas. Laimėjo vilnietis. Mūsų ketveriukei, atstovams iš sostinės, džiūgaujant iš visų pusių buvo juntami veriantys žvilgsniai ir artinosi nerimas, kad iš bet kurios pusės galim susilaukti net ir smurtinių veiksmų.
Vėliau kitas lietuvaitis nukirto latvį, o panevėžietis, beviltiškai talžomas, buvo priverstas pripažinti kėdainiečio pranašumą dar antrame raunde, treneriui į ringą išmetus rankšluostį, tiesa, nors balto neturėjo, tačiau „žestas“ reiškė kapituliaciją ir varžybų teisėjas nedelsiant nutraukė kovą. Net negausiai susirinkę žiūrovai skatino pasinaudoti „rankšluosčio teise“. Pasirodo ir bokse yra humaniškumo.
Įpusėjus kovoms buvo pertrauka, kurios metu roko grupė Laiptai „atpylė“ šiokią tokią programą. Publika buvo tokia vangi ir skurdi, kad vokalistas net žiovavo ir vis „užgrodavo“ oro gitara. Šokėjų neatsirado. Plojom keturiese.
Po pertraukos, renginio vedėjui pristačius kovotoją, buvo girdimi audringiausi plojimai. Į ringą čiut čiut pasimaivydamas atskubėjo 1,60 m ūgio aršus kovotojas, daugkartinis V. Karpačiausko turnyro nugalėtojas, 10 metų Lietuvos bokso čempionas (jaunimo ir suaugusių tarpe), panevėžietiška Rokio Balboa versija – Marius Vyšniauskas. Nors ir beveik kelmo ūgio, bet tikrai ne iš kelmo spirtas vyras! Jo varžovas buvo net dešimčia metų jaunesnis, panevėžietis, kuris iš paties M. Vyšniausko semiasi patirties klube Olimpietis. Kova buvo tikrai įspūdinga ir labai ekspresyvi, bei toli gražu ne į vienus vartus.
Renginio metu veteranai nevengė ap(si)dovanoti vieni kitų padėkos raštais, diplomais, garbės ženklais. Vis gi šiemet bokso jubiliejus – 90 metukų. Į ringą šniūrais buvo kviečiami šiek tiek svaigiųjų gėrimėlių padegustavę kostiumuoti vyručiai.
Tiesiogine prasme sužibėjo svečias iš Ukrainos, nutvieskęs areną savo pro akį nepraslystančiais blink blink šortais, tačiau tai jam nepadėjo išplėšti pergalės prieš sportinio pykčio pritvinkusį lietuvaitį. Visgi daugiausia žvilgsnių krypo į šortus. Kaip viena iš mano parankinių išsireiškė: "серебряные трусики, золотые яйца".
Neįdomesnes kovas keitė įdomesnės ir atvirkščiai. Verta paminėti vieno boksininko iš Panevėžio fiasko. Daug draugų palaikymo sulaukęs vietinis sportininkas buvo be gailesčio aptalžytas ilgarankio, nemažą ūgio ir svorio pranašumą turinčio ukrainiečio, kuris nusinešė ir techniškiausio turnyro boksininko titulą. Kažkokie draugeliai, sėdėję užnugaryje, laidė replikas, kad tai veikiausiai bus nesveiko svorio metimo išdava, nes nusilpimas buvo akivaizdus, smūgiai buvo be jėgos, o tiesiog kaip pradedančiųjų treniruočių lygio krepštelėjimai. Po šios, priešpaskutinės kovos, žiūrovai masiškai kilo nuo kėdžių, nors mūsų laukė paskutinė kova, kurioje susirėmė turnyro sunkiasvoriai – svorio kategorijoje iki 91 kilogramo pergalę „išmušė“ svečias, nurungęs lietuvišką meškį, nevengusį kelis kartus pademonstruoti taisyklingąjį „meškos apkabinimą“. Daugiausiai medalių, kaip ir pridera, susirinko turnyro šeimininkai.
Teko ir man pačiai įsiropšti į ringą, nes Baltarusijos atstovų gvardija paprašė juos nupaparacint. Nu smagus jausmas, kas žino, gal kada nors teks ir bokso pirštines apsimaukšlint.
Apmaudu, kad turnyre taip ir neišvydome Evaldo Petrausko, kuris skubiai turėjo išvykti į savo klubą Kijeve, ir dar apmaudžiau, kad ringe neteko pamatyti merginų kovos, kurios veikiausiai susiboksavo dar penktadienį. Prie išėjimo netikėtai susidūrėme su pačiu V. Karpačiausku, kuris gerokai apšilęs šyptelėjo mums ir ištaręs „mes (pauzė) būsime (pauzė) ALUDĖJE“ nuskubėjo.
Apsprendę, kad reiktų kaip reikiant pavakarot ir įspūdžiais prie butelio pasidalint, balių pratęsėme privačioje valdoje, o vėliau naktinėjome Akivaruose, 4-osios scenos užluptame vakarėlyje, į kurį patekome jau paskutiniam dydžėjui įpusėjus groti. Nuotykiai tęsėsi dar ilgai, nors pasekmių šleifas jau bebaigia išgaruoti, mintyse skamba per radiją išgirsto XXL kūrinio „Pochodas“ paskutiniai žodžiai: „Čia staiga man plionkė trūko./Rytą pabudau be ūpo./Štai kame jėga pochodo/Gėrėme tikrai be proto!“
O į boksą dar užsuksiu! Ne tik dėl gerų šmotų.“
O šiaip prie ko čia B6? Ir kur tą Šveiko nuotykių stilistiką surasti, nes tekste jos nėra?
AtsakytiPanaikintiKiba Juliukas Šveiko neskaitęs, bo iš tikrųjų, sakyč, per drąsiai čia įžangą skėlė...
AtsakytiPanaikintiprie ko cia b6? na, jei atsakysi i klausima, kas tai yra b6, gal sulauksi atsakymo ir i savo klausima. Siaip dziugu, kad cia uzsuka Sveiko fanu!
AtsakytiPanaikinti