Auksinė bakchanalija

Štai ir baigėsi sezonas – „Žalgiris“, ilgai tempęs gumą ir vos jos nepertempęs, pasiėmė dar nuo rugsėjo pradžios jam ant kaklo kabintą auksą, „Statyba“ išėjo atostogų, tad B6 kuopos laukia malonus, tingus ir ilgas šaltojo sezono miegas, pasilepinant kokiu rankinio maču ar relaksaciniu groundhopinimu.

Lapkričio devintąją drąsiai galima užrašyti į B6 istoriją, mat pagaliau „Žalgirio“ sekcija, būdama ženkliai gausesnė nei „Statybos“ frakcija, galų gale, po dvejus metus trukusių dizaino karų, gali pasigirti žaliai-balta vėliava. Ir ne bet kokia, o oldskūlinio siuvimo bei, kaip pastebėta, dinamitinio dizaino. Vėlgi, kaip ir „Statybos“ vėliavų atveju, viską lėmė vieno žmogaus, viską padariusio savo auksinėmis rankomis, iniciatyva – tau, Raimi, virtualūs plojimai dar kartą.

Be to grupelė žmonių susibūrė į „Dekoratorių crew“ ir puoselėjo mintį apie paprastą, aerozoliniais dažais išpurkštą banerį-šūkį. Čipsas maloningai pasiūlė savo laboratorijos patalpas, tad šeštadienį ryte B6 prelegentai šniūrais artėjo Kalvarijų gatvės link. Bent jau įsivaizdavau, kad taip turėjo būti, pasiutusiu greičiu artėdamas prie „Sigmos“. Deja, ten lūkuriavo tik Gedulis, matyt paskutinę akimirką nusprendęs prisijungti prie dekoratorių, o gal greičiau susiversti rytinę dozę alaus „prie chebros“. Netrukus į „Maximą“, kur vyko rytinio alelio užsipirkimas, įvirto Čipsas, o palaukus dar keliolika minučių per BPC jau buvo ieškomi du entuziastingi jaunuoliai – Kostra bei Ugn. Deja, kaip toje liūdnoje Džordanos Butkutės dainoje, „bet telefonas tylėjo“. Ir išties, nuotaika smuko perpus – liūdnai panarinusi galvas, trijų žmogeliukų kuopelė slinko tuščiu „Sigmos“ kiemu, lyg nujausdama, kad tai pirmas blogas ženklas „Žalgiriui“.

Vis dėlto atkimšus pirmuosius buteliukus, Kostra, nuotoliniu būdu užuodęs alaus kvapą, pranešė, jog jau atvykstąs. Ir iš tiesų, visas guvus ilgaplaukis jaunuolis įvirto pro laboratorijos duris. Aerozoliniams dažams pradėjus lietis ant marškinėlių ir samurajiškų juostų, prie dekoratorių prisijungė Audrius Neofolk ir nuotaika pamažu pradėjo kilti į viršų. Skambant „Anal Stench“ įrašams, Čipsas guviai raižė, paišė ir purškė įvairius simbolius, kuriuos iššifruoti nebuvo sunku: Žalgiris, Lietuva, Metalo! Kas klausėsi prieš kelerius metus pasakotos Misiūno istorijos, supras, kas gi įtakojo šio pirmo B6 judėjime žaliai-balto banerio atsiradimą. Vėlgi, reikia pastebėti, kad „Statybos“ frakcija šiame reikale buvo kur kas pirmesnė. Šiek tiek simboliška, kad žalgirinį banerį Čipsas (daugiausia jo rankos murkdėsi aerozolyje) paišė pasidabinęs „Statybos“ marškinėliais. „Žalgiris“ + „Statyba” = tikroji Vilniaus sporto istorija.

Kiek padžiovinę dekoracijas, sušokome į Kostros automobilį ir išlėkėme stadiono link. Stebėdami automobilių kamščius iki tol tuščiame buvusiame mieste, net pagalvojome, kad gal bus tai išties „Match Day“, kuomet miestas gyvena mačo nuotaikomis. Žaliai-balta atributika pasidabinusių žmonių srovelės, pro geležinkelio tiltą Liepkalnio gatve tekančios stadiono link, dar labiau sustiprino įspūdį, jog žmonių stadione bus ne mažiau nei per Europos lygos atrankos mačus. Deja, šiems lūkesčiams išsipildyti nebuvo lemta – nors įėjimas ir nieko nekainavo, vis dėlto lietutis atbaidė lepesnius gloryhunterius. Likus pusvalandžiui stadione vargu ar buvo 500 piliečių, iš kurių 1/5 išsivingiavo prie beviltiškai alų iš dviejų kranelių pilstančio larioko. Šeštadienio didvyris Raimis pasiaukojo užimti eilę ir, rodos, joje praleido ne mažiau keturiasdešimties minučių. Iki mačo pabaigos likus dvidešimčiai minučių visos alaus atsargos buvo iššluotos, prekybininkams galima uždėti žiauriai riebų minusą ir daugiau jie nenusipelno nė vieno gero žodžio: dar vienas įrodymas, kad tiesiog tingima pakelti pluoštą litų nuo žemės.

Apskritai net nebuvo panašu, kad LFF stadione vyksta kažkas panašaus į futbolo fiestą. Ir nors oficialiame protokole skelbiama, kad mačą stebėjo 3500 žiūrovų, iš tikrųjų drąsiai galima tūkstantuką nubraukti. Dar didesnį gailestį, žinant paskutinio turo svarbą, sukėlė skaičiai Klaipėdoje: vos 400 žiūrovų ypatingai svarbiame mače? Mieste, kuris rinko didžiausią auditoriją šį sezoną? Kostra, nuvykęs į Mėmelį, turės gerokai pasiraitoti rankoves „Atlanto“ viešųjų ryšių sektoriuje :)

Kalbėti apie mačą nėra prasmės: liūdinantis, netgi žeminantis dalykas. Vieninteliu saulės spindulėliu tapo pagaliau iš „Akivarų“ paspęstų spastų išsivadavęs Ugn, bent jau suspėjęs atvykti į mačą su dar 1988 metų sezoną menančia vėliava.

Kaip bebūtų keista, „Žalgirui“ prasileidžiant vieną įvartį po kito, atmosfera sektoriuje nekrito taip, kaip kaimyninėje Pietų-IV. Vaplis jau atidžiai tikrino taksi tarifus – kadangi jau yra patirties sezoną baigti išvyka taksuojant, pasivažinėjimas į Kauną buvo praktiškai garantuotas. Tačiau dabar, peržiūrėjus „Atlanto“ – „Bangos“ mačo santrauką, tapo akivaizdu: jei ne neįtikėtina Fortūna ir A. Staponkos įvartis, „Žalgiris“ vargu ar būtų atsilaikęs prieš „Atlantą“.

Nuaidėjus švilpukui vieningu sprendimu čempionišką vakarėlį pradėti buvo nutarta istorinėje B6 vietoje, kurios barmenas pirmą kartą sužinojo, kad ši skylė pateko į istoriją, o pirmoji vėliava sušmėžavo pagrindiniuose portaluose ir net popieriniame „Lietuvos ryte“, cha cha cha.

Į knaipę susigrūdo keliolika b-šeškių, vakarėlis pamažu ėmė virsti į bakchanaliją. Vis dėlto keli prelegentai negalėjo nuvilti istorikų, kuriems šią didžią dieną buvo pažadėta pagroti keletą šlagerių. Historiadoje žaliai-balto triumfo laistymas buvo ypač sėkmingas, Čipsas su žalgiriečiais vaišinosi oficialiame vakarėlyje „Alaus namuose“, o kaip baigėsi likusios kuopos narių bujojimas, žinių kol kas nėra.

Belaukiant B6 sezono uždarymo (kurį, įtariu, organizuos Waltenys), galima pasigėrėti puikiomis atmosferinėmis nuotraukomis:

http://foto.delfi.lt/my_album/71846/