Kartą Elektrėnuose. I dalis

Visi geri dalykai nutinka per daug neplanuojant ir per daug nesitikint. Ir atvirkščiai. Kaip gi neprisiminti pusmetį kurtų planų apie masinę B6 išvyką į Olandiją palaikyti regbio rinktinę, kurie taip į nieką daugiau ir neišsirutuliojo. Ir vis dėlto dalis B6 senolių bei progresyvaus jaunimo praėjusį savaitgalį įrodė, kad dar galima įveikti tingulį bei apatiją ir per kelias valandas išsiruošti į išvyką, tegul ir netolimą, bet audringą.

Uždarius „Žalgirio“ sezoną ir neveiksniai tapus „Statybai“, keli bendruomenės nariai paniro į ledo ritulį – elektroninio pašto dėžutės vis užsikimšdavo nuo siūlymų „susitikti prie kapų“ ir eiti pažiūrėti „Oberhaus“ arba „Hockey Punks“.

Mane, kaip pagyvenusį senjorą, nelabai besiorientuojantį ledo ritulyje, sugundyti galėjo tik Elektrėnų „Energija“ – vienintelis Lietuvos ledo ritulio perliukas, atitinkantis B6 standartus, t. y. reiškiantis, kad klubas turi istorines šaknis nuo 1977 metų, priešingai nei aktyviai reklamuojamas, pozicionuojamas, bet labai įtartiną kvapą turintis „HC Baltica“.

Taigi, penktadienis – ir nerimastingas Čipso skambutis, siūlantis vykti į Elektrėnus, kur po septynių valandų ant ledo stos „Energija“ ir „Vitebsk-2” komandos. Šį sezoną, priminsime, „Energija“ grumiasi Baltarusijos aukščiausioje lygoje (kas iš tikro yra pirma lyga, visas elitas žaidžia Baltarusijos čempionate, dar kitaip vadinamoje Ekstra lygoje), tad nenuostabu, kad iš trylikos komandų net aštuonios turi priedėlį „2”. Todėl nereikėtų stebėtis, kad „kapų firmos“ atstovai vienas po kito siuntė žinutes „chod perechod“, net Arnoldas, kuris su Romka bei nepriklausoma agresyvaus sporto fanatike Begalve, savo laiku pirmieji „pramušė“ Elektrėnų ledo halę, surado net kelias priežastis, leidžiančias nusimuilinti nuo išvykos. Be abejo, argumentas, kad tai yra komanda, kuriai žiūrovas nerūpi ir kuri „rungtynių tvarkaraštį kabina tik ant durų“ nuskambėjo keistokai.

Ir vis dėlto į išvyką išsiruošė net penki vienetai, kas, atsižvelgiant į šlykštoką orą bei artėjantį Ksaverą, buvo tiesiog neįtikėtina. Per kelias valandas susiorganizavęs Čipso, WP, Romkos, Gedulio ir Tomuko būrelis pusę šešių vakaro užėmė savo vietas autobuse ir torpedos greičiu nuzvimbė į Elektrėnus.

Per tą pusvalanduką trukusią kelionę buvo spėta gal tik pora gurkšnių tonizuojančio gėrimo gurkštelėti ir aptarti keletą geografinių bei demografinių dalykų, tarp jų – ir Elektrėnų gyventojų skaičių. Šventai tikėjau, kad jame galėtų gyventi apie dvidešimt tūkstančių žmonių, bet, žinoma, klydau – pats pikas buvo pasiektas per paskutinius sovietmečio metus (beveik 16 tūkst. gyventojų), dabar gi (jei tiksliau – 2010 m.) jame gyvena bemaž trylika su puse tūkstančio potencialių ledo ritulio aistruolių.

Žinoma, tai netrukdė įsivaizduoti, kad prie įėjimo į halę nusidrieks milžiniškos eilės, labiau kovingi elementai grumsis dėl atliekamo bilietuko. Deja deja... Tuščios plačios gatvės, pirmas iškritęs gausesnis sniegas, drėgmė, prekybos centruose besiburiuojantys dykinėjantys jaunuoliai – pirmas Elektrėnų (sunku patikėti, bet vėl jo gatves šlifavau po dvidešimtis metų pertraukos) įspūdis buvo gana slogus.

Pakeliui į ledo halę, mūsų žvilgsnius prikaustė vandens sporto rūmai, kuriuose, pasirodo, virė vandensvydžio aistros. Čipsas, kaip žmogus, ypač artimas šiai sporto šakai, jau buvo bevelijąs pasukti ienas į baseiną, vis dėlto buvo nuspręsta šią pramogą pasilikti rytojui. O dabar – į „Energijos“ šventovę!

8 litukai už bilietuką, „Energijos“ sviteriais apsirengusių mergaičių minimali kontrolė – ir mes jau viduje. Rekonstruota ledo halė atrodo tiesiog puikiai – prieš rekonstrukciją ji talpino 1300 žiūrovų, dabar, įrengus VIP ložes, talpins gal pora šimtų žmonių daugiau (kai kur teigiama, kad sėdimų vietų skaičius – 2000). Į rekonstrukciją, jei tikėti Wiki, sukišta apie penkiolika milijonų litų. Tokia suma, žinoma, ant grindų nesimėto, bet halė atrodo puikiai (tiesa, nesupratau, kodėl vienintelis viešojo maitinimo-girdymo taškas – kavomatas nukištas prie tarnybinio įėjimo?), todėl dar labiau keista, kad jos gana šiltose (plius devyni, kas, lyginant su sostinės Pramogų arena, yra tikros atogrąžos) tribūnose rymo gal tik šimtas-šimtas dvidešimt žiūrovų. O juk žaidžia reprezentacinė miesto komanda, tegul ir su lygos autsaideriais. Tai turbūt tik dar vienas įrodymas, kad tautiečiams įdomūs tik top mačai. Lieka tikėtis, kad kai į Elektrėnus atvyks Soligorkso „Šachtioras-2”, žiūrovų čia bus bent kelis kartus daugiau.

Garsusis baneris „Išvien su Energija“ tribūnose atsirado prieš antrąjį kėlinį (tiesa, halėje kabo dar keli popieriniai baneriukai), ir prie jo tą vakarą prastovėjo trys vaikinai ir viena mergina. Nors klubo feisbuko paskyroje teko matyti, kad per kai kuriuos mačus prie jo stovėdavo iki dešimties aistruolių, tarp jų ir „G&G Sindikato” siela Svaras, tačiau šį kartą jų keturi – du vietiniai vaikinukai, ir du fanai atvykę iš Vilniaus – repo vakarėlių organizatorius ir dalyvis Meškos Paslauga (toks jo pseudonimas įstrigo, atleisk :) su Saulene. Saulenė, kaip ir Meškos Paslauga, vilki „Energijos“ sviterį, ir prie banerio praleidžia visą mačą. Įdomiausia, kad tai ta pati Saulenė Chlevickaitė iš muzikinio televizinio šou „Žvaigždžių duetai“. Ką jau čia kalbėti, jos reitingai mano akyse smarkiai ūgtelėjo.

Su Meškos Paslauga viena akimi žiūrėdami, kaip pilasi įvarčiai į „Vitebsk-2”vartus, šiek tiek šnektelėjome: pasirodo, „Energijos“ palaikytojų judėjimas prasidėjo prieš 4–5 metus, kai jis atvyko į Elektrėnus pačiuožinėti (tarp kitko, halėje ir dabar vyksta intensyvūs masiniai čiuožinėjimai, o ir pats arenos užimtumas sustyguotas praktiškai be langų), čia išvydo „Energijos“ ritulininkus ir viskas pamažu užsisuko. Kas žino, jei „Energija“ prasimuš į Baltarusijos Ekstra lygą, ir jei nebus visų mušami, galbūt prie „Išvien su Energija“ banerio atsiras vis daugiau ir daugiau entuziastų? Kažkada feisbuke teko išvysti ir „Energijos“ supporterių „Energetikų“ paskyrą, tačiau Meškos Paslauga aiškina, kad jie nieko su jais neturi bendro – tai yra (buvo? nes paskyros nebematyti) Vilniaus rusai, kurie į komandos rungtynes ateidavo, kuomet „Energija“ žaisdavo tremtyje, t. y. vykstant rekonstrukcijai ritulį gainiodavo sostinės Pramogų arenoje.

Taip blevyzgojant su „Enegijos“ fanais, beklaidžiojant su fotoaparatu po halės kampus, nuaidėjo ir finalinis švilpukas – „Energija“ baltarusius triuškina 10:1 ir žiūrovai, o kartu su jais ir įšilęs B6 moba,s kelia užpakalius ir plūsteli į Draugystės gatvę. Tiesa, mums į ją plūstelėti tenka jau per techninį išėjimą, kur paprastai burzgia ledo mašina, o šaunios moterys su kastuvais sniegą, nugremžtą nuo arenos ledo, sumeta į paslaptingą juodą skylę. Galantiškasis Čipsas pasišauna padėti, tačiau keturių mostelėjimų jam pakanka įsitikinti, koks tai yra nelengvas ir atsakingas darbas. Kas žino, gal Čipsas būtų ir toliau darbavęsis prie sniego lavinos, tačiau kviečia/šaukia/laukia vakarinės pramogos, prasidedančios nuo nuožmaus apsipirkimo už dvidešimties metrų nuo ledo halės stūksančiame prekybos centre. Dar už 500 metrų – ir bendrabutis, priglausiantis Ksavero niekaip nesulaukiančios kuopos žygeivius. Viskas kompaktiška ir patogu (ir, kas svarbu – pigi nakvynė, iš kišenės ištraukusi vos dvidešimt litų). Šiuo požiūriu Elektrėnai prieš kitas lietuviškas groundhoppingo stoteles laimi sausu rezultatu.

Antroje dalyje – džentelmenų vakarėlis bendrabutyje, pažintis su Saša, LRK Energija tradicija vs HC Baltica marketingas, vandensvydžio aistros bei patarimai, ko Elektrėnuose geriau nevalgyti. Taip pat – didžiulė ir spalvinga fotogalerija.