„Lech“ belaukiant: karo lauko reporterių prisiminimai

Trečias lenkų futbolo klubo vizitas į Vilnių – būkime biedni, bet teisingi – širdys stuksena gerokai labiau nei prieš airių, ar juo labiau armėnų klubų atvykimus.

Koks tas bus trečias kartas, paaiškės jau visai netrukus, rugpjūčio pirmąją, ir, manau, kad šį kartą RE tribūna bus tiesiog perpildyta B6 sektantų ir jiems prijaučiančių. Kažkiek adrenalino į kraują pumpuoja ir ta žinia, jog Pietų-IV iš jiems įprasto sektoriaus už vartų kelsis į VIP tribūną (?!), o visas užuvartinis stadiono galas bus rezervuotas „lechams“. Kiek gi jų atvyks? Oficialiai skelbiama, kad lenkams bus išplatinta 250 bilietų, t. y. minimalus kiekis svečių aistruoliams, apibrėžtas UEFA reglamente. Oficialioje žiniasklaidoje vis pabrėžiama, jog lenkų ultras būtina tikrinti jau nuo sienos, o aršiausi tiesiog bus neįleidžiami į šalį. Ir vis dėlto mažai kas abejoja, kad jų bus mažiau nei tūkstantis. Galbūt keli šimtai stadione, o triskart didesnis kiekis už stadiono, galbūt visa armija grupelėmis užims skirtingus placdarmus stadione. Bet kokiu atveju reginys bus. Tiesa, patys „lechai“, kaip kalbama, kviečia saviškius susilaikyti nuo debošų ir, priešingai nei „Legia“ (žr. žemiau), koncentruotis į komandos palaikymą, o ne chaosą stadione.

Ir vis dėlto Vilnius – ne Šiauliai, priiminėję Krokuvos „Wislą“ prieš kelerius metus (ar tik ne vienintelis lenkų futbolo bendruomenės apsilankymas Lietuvoje be didesnių bardakų?)

Taigi, trumpai dirstelėkime į lenkų ultrų/chuliganų nuotykius Vilniuje. 2000-ųjų rugpjūtis, sostinė nekantriai laukia Vilniaus „Žalgirio“ ir Choržovo „Ruch“ akistatos, berods, Intertoto taurės kvalifikacijoje (visgi UEFA taurės – vyr. redaktoriaus pastaba). Įtampos buvo daug, kalbų apie visiškai nuo proto nušokusius „Ruch“ psychofanus – dar daugiau. Pačią rungtynių dieną, kiek pamenu, „Ruch“ nei savo pajėgų gausumu, nei palaikymu didesnio įspūdžio nepaliko. Užstrigo tik vienas lenkų jaunuolis su juokinga klubine kepurėle, kažką energingai aiškinantis pareigūnui. Tik po mačo undergroundo sluoksniuose pasklido kalbos, kad „Ruch“ vizitas nebuvo jau toks nekaltas, kaip kad galėjo pasirodyti iš jų nusiteikimo stadione: prie alaus bokalo iš lūpų į lūpas sklido kalbos, kad „Žalgirio“ smogikai gerokai paauklėjo lenkus, o šie, siekdami revanšistinių tikslų, vėliau iššlavė kirvius sodo ir daržo reikmenų parduotuvėse.

Apie atsakomąją „Žalgirio“ pajėgų išvyką į Choržovą pasakojimų girdėti neteko – lyg ir pavyko išvengti kraujo praliejimo. Tiesa, buvo pasakojama apie vieną vaikinuką, kuris į Choržovą nusprendė tranzuoti, tačiau ši kelionė baigėsi žiauriu sumušimu ir ligonine. Nežinau, tiesa tai ar mitas. Galbūt komentaruose kažkas apie šiuos įvykius papasakos plačiau. Dar vaizdingiau „Ruch“ ir „Žalgirio“ akistatą savo laiku dangus.net aprašė B6 sektantas Ugnius, savo laiku aktyviai bujojęs Pietų-IV sektoriuje. Ugniui pažadame solidų honorarą ir iš archyvų traukiame jo pasakojimą:

„Prieš rungtynes buvo kalbama apie šimtus agresyvių lenkų futbolo chuliganų ir psicho fanų, tad Vilniaus ultrų pajėgos rimtai ruošėsi susirėmimams. Ir choržovieciai atvyko, nors, sakoma, daugiausia jų buvo iš Katovicų. Kaip ten bebūtų, muštis buvo nusiteikę ir lenkai, ir lietuviai, tad susirėmimai prasidėjo jau dieną prieš futbolo varžybas. Atėjęs prie stadiono valanda prieš varžybas (kurios prasidėjo anxti dėl to, jog buvo numatyta tiesioginė TV transliacija į Lenkiją), galėjai pamatyti daug patenkintų ir švytinčiu „Žalgirio“ fanų veidų, kurie su euforija dalinosi įspūdžiais, kaip vaikė būrius mėlynai-baltų sileziečių. Pasirodo, tie stambūs raudonsprandžiai ne tokie jau baisūs. Štai vienas draugelis džiaugėsi, kad jiems pavyko užtikti lenkų būrelį kažkokiam bare, kur jų nesaugojo policija, ir lėkė sileziečiai per langus su visais stiklais, net nespėję nedagerto alaus bokalais užsimoti... Policijos suvestinėse pranešama, kad iki rungtynių svetingame Wilno lenkai dar spėjo susimušti tarpusavyje, o po susirėmimo su viena lietuviu grupe (dar neaišku, ar tai buvo futbolo fanai) prie Baltojo tilto, pora „Ruch“ gerbėjų atsidūrė ligoninėje. Bet jie atsisakė kreiptis į policiją, sekdami ultrų nerašytu kodexu. „Nic nie bylo“ buvo pasakyta teisėsaugininkams. Ne paslaptis, Choržovo chuliganų pajėgos ruošia žiauraus keršto planus, tad „Žalgirio“ fanams po savaitės Lenkijoje bus nelengva... Bet mes laimėjom!“, – prieš trylika (!!!) metų rašė undergroundo reporteris Ugnius. Vėliau jis trumpai perteikia rungtynių eigą („Žalgiris“ laimėjo 2:1), tačiau nenorėdami labai nuvarginti skaitytojų, iš karto peršokame į 2007 metų liepos įvykius.

Šį kartą jau Vilniaus „Vėtrai“ atiteko lenkai. Varšuvos „Legia“ vardas mažai ką kam sakė, žiniasklaida reagavo gana vangiai – juk vis dėlto ne britų, ne vokiečių, ne ispanų klubas. Jei tik jie būtų žinoję, kad šitas mačas pateks į pirmuosius puslapius... (2007-aisias dienraščių rinka buvo dar pakankamai tvirta).

Liepos aštuntoji išaušo gana apniukusi ir rami. Televizija tylėjo, radijas burbleno apie lietingą orą, interneto portalai skelbė žinutes apie Tarasovus ir monsijorą Vasiliauską. Dabar, kai lygini 2007-uosius ir 2013-uosius – visa tai skiriasi kaip diena ir naktis. Poznanės „Lech“ ir žiniasklaida, ir policija pasitiks nuo pat scenos ir turbūt visos interaktyvios žiniasklaidos priemonės žada tiesioginę „lechų“ vizito transliaciją. O štai tuomet buvo tik ramiai pasvarstoma, kiek gi gali būti „Legia“ ultrų. Buvo buriama iš tirščių, kad jų bus iki penkių šimtų, tačiau daugelis manė, kad daugių daugiausia jų atlėks apie šimtą. Iš centro važiuodamas tuometinio „Vėtros“ (dabar – LFF) stadiono link, neabejojau, kad žiūrovų bus nemažai: sausakimšame troleibuse, judančiame į stotį, buvo aktyviai aptarinėjamas būsimas mačas – didžiojo futbolo išsiilgę vilniečiai nekantravo pasinerti į aistras. Vienišas, prie lango prisišliejęs šalikuotas „Legia“ aistruolis atrodė toks pažeidžiamas ir tylus...

Tad nenuostabu, kad įžengus į stadioną akys išvirto iš orbitų. Tokias įspūdingas fanų mases Vilniuje teko matyti ir anksčiau, kuomet čia išgerti pigaus alaus ir pakirkinti merginų paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atvažiuodavo airių ir škotų rinktinės su savo tūkstantinėmis supporterių armijomis. Tačiau vienaip tie keli tūkstančiai airių žiūrėjosi senajame „Žalgirio“ stadione, kitaip – 2000, 2500 ar gal net ir trys tūkstančiai „Legia“ specialiai futbolui skirtame „Vėtros“ stadione. Mačas „Vėtrai“ klostėsi palankiai – vienas po kito įmušami du įvarčiai, tačiau labiau nei pačias varžybas kur kas įdomiau stebėti veiksmą tribūnoje. Garsinis palaikymas, pirmieji fajeriai – lyg gyvai stebėtum dokumentinę juostą apie ultrų judėjimą.

Kariniai veiksmai prasidėjo per pertrauką. Vos su Čipsu ar Misiūnu, dabar jau tiksliai ir nepamenu, pajudėjome link „ToyToy“, kai stambus pareigūnas draugiškai patarė: „Geriau myžkit čia“, t. y. viešoje vietoje, vos užsukus už vipinės tribūnos. Nieko sau jėgos struktūrų pasiūlymas! Ir vos tik spėjome nuleisti čiurkšles, karas prasidėjo. Iš pradžių kažkoks konfliktas ir kilo dešinėje pusėje (žiūrint nuo vipinės tribūnos) visai netoli tų pačių nerekomenduotų tualeto būdelių: kažkas rėžė tradicinį „p... k...“, ir keli „Legia“ ultrasai kaip Bruce Lee savo geriausiuose filmuose šoko ant vargšo nemandagaus vyruko. Pareigūnai labai greitai sureagavo, bet beveik tą pačią akimirką blickrygas prasidėjo kairiajame sparne: su rimtesnėmis jėgomis ir rimtesniu įsiveržimu. Per pusę minutės tai jau virto Stalingrado katilu: ataka dešiniuoju flangu viršuje užgeso, tačiau kairėje pusėje ir pačioje aikštėje „legionistai“ darbavosi visu pajėgumu (epinį video galite pamatyti čia). Tas pirmąsias minutes buvo sudėtinga suvokti, kas, kaip, kodėl – tik vėliau žiniasklaida iškėlė įvairių versijų. Po ranka turėjau fotoaparatą ir žurnalisto pažymėjimą, tad nesunkiai prisiyriau prie pareigūnų grandinės ir gavau progą pajusti, kaip tai atrodo iš labai arti. Adrenalino kiekis kraujyje, žinoma, nerealus, tačiau kartu ir kankinanti mintis: kas bus, jei šitas batalionas (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad bujojo mažoji dalis iš tų kelių tūkstančių fanatikų, tačiau ar keli šimtai žmonių, ginkluotų stendų nuolaužomis ir betono gabalais yra mažai?) prasiverš pro pareigūnus? Vėliau pareigūnai ne kartą buvo keiksnojami, tačiau man, būnat per metrą nuo jų, atrodė, kad jie daro viską teisingai. Dujų tą kartą prisiuostė ir ašarojo turbūt visas stadionas, tačiau dujos, be abejo, mažiausias blogis, kuris galėjo nutikti. Gaila, kad visa vaizdo medžiaga liko nebeužsikuriančiame alfa.lt archyve, o diskelio kopija su istorinėmis nuotraukomis (likimo ironija – dauguma fotoprofesionalų stadioną paliko dar nesibaigus kėliniui, tad nesunku suprasti kolegos, nurovusio iš užsienio agentūrų neblogą pluoštelį eurų už išskirtines nuotraukas, triumfą) nusimetė kažin kur.

Grįžti iš stadiono į senamiesčio knaipes buvo kiek neramu – ar tik neišvysime iki pamatų sugriautos gynybinės sienos? Tačiau dideliam nustebimui – „Legia“ legionas išgaravo it dūmas...

...Po dviejų savaičių likimas nubloškė į Kamčiatką. Spaudos kioske pastvėriau kelis vietos sporto laikraštukus – viename iš jų, paskutiniame puslapyje puikavosi vaizdelis iš „Vėtros“ stadiono. Istorinis kolegos kadras, aplėkęs, matyt, ne vieną leidinį.