Akistatos su airiais ir armėnais Vilniuje

Štai ant nosies jau trečiasis Europos lygos etapas – pasidžiaugėme smagiais Čipso reportažais iš Dublino ir Jerevano, white pony dėka prisiminėme keletą istorinių faktų, tačiau vis dar neturime prisiminimų iš LFF stadiono, kur „Žalgiris“ susikovė su airių ir armėnų klubais. Manau, laikas ištaisyti šią klaidą.

Pirmuosius „Žalgirio“ varžovus sužinojome tik grįžę iš „Kilkim žaibu“ festivalio – tai airių „St Patrick's Athletic“ klubas iš Dublino. Žinia nuteikė ne itin teigiamai – praėjusį sezoną savo čempionate likę treti, šiemet airiai sezonui persiritus į antrąją pusę stovėjo (ir vis dar tebestovi) turnyrinės lentelės viršūnėje. Bet nieko tokio – „Žalgiris“ juk irgi pirmauja A lygoje!

Liepos 4 d. dalis B6 atstovų palengva rinkosi „Pilėnuose“, tuo tarpu kita dalis pasirinko lėbavimą „Žaliame bare“ netoliese stadiono. „Pilėnuose“ nuotaika buvo pakili – visi stengėsi prisisiurbti alaus, nes, kaip žinia, tarptautiniuose mačuose stadione alkoholio nebūna. Į stadioną atėjome laiku, užsiėmėme tradicines vietas savo pamėgtame sektoriuje, ant turėklų pakibo Indėno meno kūrinys ACгромAB (beje, kitądien susilaukęs išskirtinio dėmesio Delfi komentaruose) ir rungtynės prasidėjo.

Pats mačas įtampos nestokojo – pirmą kėlinį geriau žaidė žalgiriečiai, tačiau antrajame airiai parodė, kad yra ne iš kelmo spirti ir sugebėjo išplėšti lygiąsias 2:2. Einant paskutinei pridėto laiko minutei stadione netikėtai dingo elektra ir teisėjui nebeliko nieko kito, kaip tik paskelbti rungtynių pabaigą. O išeiti iš RE sektoriaus ne taip ir paprasta – stadiono vartai toli ir siauri, todėl tenka šokti per turėklus ir lipti kalnu.

Toliau veiksmas persikelia į „Pilėnus“, nes kam atostogos, kam į darbą anksti nereikia, o Romkai tiesiog nesvarbus tas darbas. Levas prisigeria sidro su klofelinu ir diskutuoja su trenkta boba apie politiką, kiti šiaip gurkšnoja ir dalinasi prisiminimais apie keliones, o Romka miega ant stalo. Maždaug taip ir baigiasi pirmasis vakaras.

Prieš atsakomąsias rungtynes buvo neramu – visgi airiai žaidė neblogai ir dėl išvykoje įmuštų įvarčių turėjo pranašumą. Tačiau Dubline apsilankę waltenas ir Čipsas parvežė pergalę 2:1 ir antrajame etape žalgiriečių laukė varžovas iš egzotiškojo Jerevano – „FC Pyunik“.

„Pyunik“ ekipa aną dešimtmetį dominavo Armėnų futbolo lygoje – čempione ji tapo net 10 kartų iš eilės (2001–2010 m.) Tačiau dabar komanda labiau orientuojasi į jaunimą (klubo amžiaus vidurkis tik 21 metai) ir paskutiniame čempionate liko tik ketvirtoje vietoje. Žinodami tai, prieš rungtynes buvome gana ramūs ir gurkšnojome alų kas Pilėnuose, kas „Žaliame bare“, o kai kas net „B-6“.

Šį kartą prie stadiono vartų teko pastoviniuoti kiek ilgėliau, nes žmonių buvo daugiau, o, be to, dauguma visai nepaisė to, kad kiekvienas sektorius turi atskirus vartus. Praėjusį kartą „Šeimos“ abonementų privalumais mėgavęsi piliečiai nebepateko į rungtynes nemokamai ir buvo priversti pirkti bilietus už tricoką. Atėję į savo mėgiamą tribūną įprastinių vietų neberadome, o į bilietuose pažymėtas pirmąsias eiles niekas sėsti nenorėjo, todėl įsitaisėme tribūnos krašte, iš kur visai neblogai matėsi buvo kampinis, ar nebuvo.

Pačios rungtynės vyko gana sklandžiai ir „Žalgiris“ iškovojo pergalę rezultatu 2:0, tačiau jaunieji armėnai pasirodė ne iš kelmo spirti – surengė ne vieną pavojingą ataką ir tikrai buvo netoli įvarčio. Ir nors rezultatas gana geras, prieš išvyką į Jerevaną visiškai ramūs negalėjom būti.

Toliau visų keliai ir vėl išsiskyrė – kas namo, kas atgal į „Pilėnus“. Pasirinkau kelią namo, nes atostogos jau pasibaigusios.

O toliau jau laukė Jerevanas, iš kurio pergalingas lygiąsias parvežė Čipsas su waltenu, bet apie tai jau visi esate skaitę.

P. s. Verta paminėti, kad rungtynėse su airiais Vilniuje svečių tribūnoje savo komandą palaikė kelios dešimtys aistruolių, tačiau per mačą su „Pyunik“ nebuvo matyti nei vieno armėnų klubo fano.