Euro kvalifikacija, pirmas raundas: Dublino alkomaratonas

Tai bent dienelė! Likus vos kelioms valandoms iki eurotaurės mačo tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Jerevano „Piuniko“, į pašto dėžutę atklydo Čipso laiškelis. Ne, šį kartą ne siūlantis išlenkti po bokalą ar du „Pilėnuose“ (apie ką jis rašė jau anksčiau), o pats tikriausias reportažas iš pirmojo kvalifikacijos raundo atsakomųjų varžybų Dubline. Žinia, „Žalgirio“ šansai po lygiųjų namie buvo vertinami labai atsargiai, tačiau Čipsas į skepsį numojo ranka ir išsikomandiravo į Airiją gyvai stebėti mačo, tapusio tikru praėjusios savaitės hitu.

Kol Waltenas (kitas B6 sektantas, išvykęs į Dubliną), „Pilėnuose“ rengėsi atsakyti į gausiai susirinkusių žurnalistų (tik su diktofonais) klausimus, Čipsas ir visą rašinį – antrąjį per B6 tinklapio istoriją – suskrebeno.

Taigi, perleidžiam žodį Čipsui ir jo kvapą gniaužiančiam pasakojimui.

Negausus B6 desantas (Waltenas ir Čipsas) nutarė su žaliai-baltais šturmuoti Airijos sostinę Dubliną. Linksmybės prasidėjo jau Vilniaus oro

uoste. Vos tik pasisveikinę su Kelmais, buvome pakviesti i barą – vis dėlto juk vyjezdas. Po to apsirūpinome duty free zonoje (kai kas naiviai manė, kad atsargos kaupiamos Dublinui...) Pakilus lėktuvui tapo aišku, kad Dublino jos tikrai nepasieks. Virš Baltijos lėktuvas taip įsisiūbavo, kad priminė legendines alkobuso keliones į „Metalmanią“. Nejučiomis

prisiminiau spaudos aprašytus piliečius, suimamus nusileidus lėktuvui... Bet mes skridome „užsakomuoju“ :)

Dubline žaliai balti skilo į kelias grupeles – kas pateko į Ilgo, kas į Žirgo (Pietų IV nariai, emigravę į Airiją) globą, kas pasuko savais keliais. Susiradę nakvynę, prabangiai papietavę ir prisiragavę vietinio alaus (dominavo, žinoma, „Guiness“, tik Čipsas sėdo ant „Smithwicks“), pauliavoję parkuose ir pabendravę su vietiniais ultromis, patraukėme miesto centro link. Ten vėl visi, na, bent jau dauguma, susitikę pradėjome vakarinę dalį. Deja, eilučių autoriui ne viską teko pamatyti, bet iš nuogirdų ir atsiminimų galima paminėti įdomesnius nutikimus. Kelis kartus buvo pamestas, bet sėkmingai surastas Triušis (Pietų IV legenda Alius) – beje, dalijęs pinigus čigonams :) Įvyko ir šioks tos konfliktas su pareigūnais (incidentą, rodos, išprovokavo kažkoks emigravęs budulis, prisišliejęs prie žaliai baltų), traukiamos dainos... Į pubus ir barus mūsų jau nebeįleido. Laikrodžio rodyklėms vis labiau sukantis, torsidos gretos retėjo, kol keli ištvermingiausieji iki ryto šėlo su vienu netradicinės orientacijos biču (Rygos „Kiwi“ pamokos, matyt, duoda vaisių – White Pony pastaba). Beje, ar kas žinote, kas yra bendro tarp Japonijos vėliavos ir pyd...ų?

Kitą rytą besivartant prabangiose, dviaukštėse hostelio lovose sulaukėme netikėto Žirgo pasiūlymo nulėkti prie jūros. Papusryčiavome (jau ne taip prabangiai kaip vakar), sėdome į Žirgo automobilį (bylojama, kad prie vairo vis mėgino įsitaisyti daugiausia vairuojantis Čipsas) ir nulėkėme į pajūrį. Pakeliui aplankytoje parduotuvėje (kaip ir daugelyje kitų) aptinkame tautiečių, išgirstame lietuvišką klausimą, ar neturime jų kortelės. „Maxima ačiū“? Deja. Įpuolę į Airijos jūrą tik Arnoldo dėka neliekame be drabužių – Waltenas laiku pastebėjo kylantį potvynį. Vėliau dar užkopiame į kalną, apžiūrime Dubliną iš viršaus ir traukiame ieškoti stadiono. Jį rasti nėra jau taip lengva. Įėjimas į stadioną – gyvenamo namo bromas?!? Beje, lietuviškai nurodyta kryptis „Žalgirio“ fanams. Šalia stadiono aptinkame airių klubo fanų knaipę (joje, kaip ir dera, dominuoja raudonai-balti), mes įsikuriame kitoje gatvės pusėje. Čia renkasi ir emigrantai, o alaus kainos keičiasi sulig barmenais :)

Stadionas... Kaip čia pasakius... Šiaip sau. Kažin, ar Zibolis (LFF stadionų licencijų dalintojas) leistų čia surengti pirmos lygos varžybas.

Žaidimas džiugina, palaikymas, nors emigrantai (tarp kuriu išsiskiria debilas su treningu „Russia“ (ar tik ne iš Šiaulių stadiono??? – White Pony pastaba)) ne viską pataiko su tribūna, irgi neprastas! Po rungtynių kilusį disonansą greit sukontroliuoja vienas rungtynių didvyrių Kuklys. Turbūt ir pats maestro Rinkevičius pavydėtų. Pakako keliu rankų mostų ir apie 700 lietuvių vienu balsu užtraukė „Jeigu myli Vilniaus „Žalgirį“ suplok“. Užkimę, laimingi ir pakylėti traukiame į pubą. Išlenkiame „Guinesso“, mandagiai atsisakome sudalyvauti bingo lošime ir taksuojame į oro uostą. Ten laukia didžiausias kelionės nusivylimas (aišku, iš tiesų mums tik į naudą) – duty free paduotuvės nebedirba. Atgal, kiek netikėtai „Žalgirio“ valdžiai, parskrendame ramiai. Nusileidę šeštą ryto girdime kvietimą: į barą! Ačiū, ne! Arnoldas tiesiai šauna į darbą. Čipsas porai valandų krenta į lova – dar laukia „Velnio akmens“ maratonas.