Pats mačas didesnės intrigos nežadėjo (kaip ir buvo galima tikėtis, „Žalgiris“ suvartė „Granitą“ 6:1), labiau šįsyk domino pati veiksmo vieta – istorinis „Žalgirio“ stadionas, su kuriuo susiję nemažai smagių, o kartais ir ne itin smagių akimirkų: sovietinių laikų „Žalgiris“ neretai apypilniame, o kartais ir perpildytame stadione, pirmųjų Nepriklausomybės metų tuštuma, rinktinės mačai, airių desantai (et, kaip seniai jie čia beregėti), be abejo, nepamirštama alaus pilstykla ir visiški „trve ir vienibe“ tualetai. Aišku, dar būtų galima papasakoti istoriją apie alytiškį Joną, bet tiek to.
Pareigūnų buvo ir šį kartą, tik gerokai mažiau. Žiūrovų – kiek daugiau: apie 80 Pietų 4 ultras ir gal šimtinė neutralių bei „Granito“ palaikytojų, įsikūrusių po stogu. Čia sau prieglobstį rado ir šeši B6 sektantai, nepabūgę per tokią bjaurastį atiduoti duoklės istorijai. Kažkur stadiono platybėse blaškėsi ir Ugnius, tačiau šį kartą Fortūną jam nenusišypsojo – išvysti į tamsų kamputį pusiau pritemdytame stadione įsispraudusį atnašautojų būrelį buvo išties nelengva.
Mačo foto galite rasti čia: http://sportas.delfi.lt/abroad/vilniaus-mfd-zalgiris-pirmas-lff-taures-turnyro-pusfinalio-dalyvis.d?id=59925363
Po mačo dalis mobo pakilo į artimiausios knaipės paieškas ir keliai nuvedė į „Žalgirio“ ultrų ortodoksų „Kelmų“ numylėtą „Alaus kolonėlę“. Tai išties gana atmosferiška, kišeninio tipo užeigėlė su visai neprastu šalies mažųjų daryklų beigi čekiško alaus pasirinkimu. „Primator Weissen“ tą vakarą buvo stalo valdovas ir traukte traukė pagundai susipilti dar ir dar vieną. Vis dėlto šėtono užmačioms buvo atsispirta – juk po kelių dienų jau laukė nauji maršrutai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą