Dar vienas ciklas baigėsi, ir eilinį kartą viltys, kad važiuosime pašėlti į finalinį Europos ar pasaulio čempionato turnyrą nukeliamos „į kada nors“. Toks jau tas mūsų futbolas: lyg ir retkarčiais suteikiantis vilčių, bet staigiai vėl gramzdinantis į depresiją. Dabar jau džiaugiamės išvargtomis pergalėmis prieš Lichtenšteiną, revanšą prieš Latviją vadiname saldžiu kerštu, kaip į mesiją žiūrime į jaunikliuką Gratą. O, rodos, dar tik vakar įkrėtėme rumunams ir čekams jų aikštelėse ir toli gražu ne atrankos pabaigoje, kuomet motyvacijos dažnai ir nebelieka.
Šio, braziliško (turbūt tik Angliją ir Braziliją galima vadinti futbolo Meka ir Medina), ciklo paskutinis mačas tarp Lietuvos bei Bosnijos ir Hercogovinos paliko keistoką įspūdį. Bosniams tai reiškė „žaisk arba mirk“, lietuviams – kardinalių permainų pradžios metą, grubiai tariant, rezultatų variantų galima buvo laukti įvairiausių: nuo žeminančio pralaimėjimo iki sensancingo atsilaikymo. Pralošėme minimaliu rezultatu, o paskutinėmis sekundėmis Mesijas buvo visai netoli to, kad bosnių nuotaika gerokai apkarstų. Tačiau, be abejo, nuo skaudaus antausio gelbėjo tik G. Arlauskis ir maloniai nustebinusi gynybos linija, užgesinusi ne vieną ypač pavojingą gaisro židinį. Potencialo lyg ir yra?
Tačiau ne apie tai daina, ir ne apie bosnių armadą (jei skirsime atskirą fotogaleriją, kuri, žinoma, pagal visus geriausius B6 standartus bus publikuota nežinia kada, tačiau pasižymės iš kojų verčiančiais kadrais).
Keliomis eilutėmis ir nuotraukomis atiduosime pagarbą tiems B6 fuck off gloryhunters kuopos nariams, kurie sugebėjo įveikti tingulį, darbo dienos grafikus, šeimyninius ir buitinius reikalus, D&G stadiono atmetimo reakciją, Lietuvos užimamą vietą grupėje ir atvykti į laikinąją sostinę.
Eilučių autorius WP jau nuo ketvirtos valandos trynėsi Kaune, stebėdamas bosnių torsidą (kaip minėta – nuotraukos ir įspūdžiai kada nors vėliau), Ugnius su Waltenu bei Rimu (beigi jo bičiuliu) atidūmė jau tiesiai į stadioną, kur netrukus jau su dar keliomis šimtinėmis aktyvių palaikytojų mėgino perrėkti 3–4 tūkstančius bosnių.
Įdomiausia, kad dar gerokai prieš mačą ore ėmė sklandyti skaičiai apie 7, 8 ar net 9 tūkstančių bosnių armiją – tai, žinoma, būtu buvusi rekordinė torsida, suplūdusį į Kauną ar Vilnių – savo laiku čia buvo viešėję apie 2 tūkstančiai lenkų, po tris tūkstančius škotų ir airių. Vis dėlto svečių skaitlingumo rekordas, jei ir buvo sumuštas, tai nežymiai. Prieš mačą slapčia tikėjausi anšlago, deja, stadionas buvo pustuštis. Žinoma, ko norėti, kai žaidžiamas Lietuvai praktiškai nieko nereiškiantis mačas, o kasose pigiausias bilietas kainuoja 73 litus. Brangoka už galimybę pamatyti bosnių triumfą arba keliolika minučių Grato Sirgėdo žaidimą.
Mačą bosnių supporteriai, išsibarstę praktiškai per visą stadiono perimetrą, pradėjo galingu palaikymu, ir, man besimalant po nulinį sektorių, atrodė, kad Lietuvos fanai bus visiškai užgožti. Bet ne – lietuvių fanų tribūna ėmė vis labiau garsėti ir vietomis skambėjo tikrai galingai.
Nors buvau stadione, tačiau galiu lažintis, kad bosniai įvartį įmušė kaip tik tada, kai N. Kesminas ėmė svarstyti, kas bus „lygiųjų atveju“. Po įvarčio bosnių fanai atkuto ir virš naktinio stadiono gražiai išsiraitė fajerių dūmų debesys.
Dar po keliolikos minučių bosniai jau pleškino likusias pirotechnikos atsargas, o mes skubėjome atsisveikinti su D&G. Šiltai įsitaisę Ugniaus viršgarsiniame automobilyje lėkėme Vilniaus link, alpdami iš malonumo ragaudami favoritinį Walteno alų (deja, atskleisti jo pavadinimo neleido Glavlitas, tačiau reikia pripažinti, kad tai, ko gero, ir buvo smagiausios dar vieno ciklo užbaigtuvių akimirkos). Dar po simbolinį bokalą „Akivaruose“ su bendraamžiu Ugniumi, lygiai taip pat kantriai nuo 1992-ųjų laukiančiu ir nesulaukiančiu TO momento – ir vėl į buities karuselę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą