Žemaitę derbis palei traukinio langus (Telšių „Mastis“ vs. Kretingos „Minija“)

Tūkstantis paklaikusių Kretingos „Minijos“ fanatikų okupuoja traukinį Klaipėda-Radviliškis, vagonuose visą kiek daugiau nei valandą laiko trunkantį kelią iki principingo varžovo – Telšių „Masčio“ – stadiono skamba dainos, mušami būgnai. Pakeliui į Telšius kretingiškiai pro traukinio langus fajeriais apmėto prie Plungės geležinkelio stoties jiems „sėkmės palinkėti“ susirinkusių kito savo nekenčiamo varžovo – Plungės „Babrungo“ – fanų minią. Kretingoje, Plungėje ir Telšiuose sustiprinti riaušių policijos padaliniai, mat garsiomis „Žemaitijos kvadrato“ (Gargždų „Banga“, Kretingos „Minija“, Plungės „Babrungas“ ir Telšių „Mastis“) tarpusavio varžybų dienomis ramu nebūna nė viename mieste...

Intriguoja, ar ne? Galbūt toks Žemaitijos futbolas ir galėjo kažkada būti, tačiau, deja, viskas yra kitaip. Kol Gargždų „Banga“ į savo stadioną renka vidutiniškai po tūkstantį žiūrovų (trečias-ketvirtas rodiklis A lygoje, šluostantis nosį ne vienam didmiesčiui), kita „kvadrato“ trijulė murkdosi antrosios lygos Vakarų zonoje. Komandos žaidžia 50–100 vietos futbolo mėgėjų, nors, tikiu, auditorija galėtų būti ženkliai didesnė.

Plungę inspektavau pernai, o štai per šiemetines Žolines netikėtai nubyrėjo sėkmė apsilankyti seniai išsvajotame Telšių „Masčio“ mače.

Glodenis, Rumbutis, Dirmeikis (!!!), Tereškinas, Dančenka, Zelmikas, Arlauskis – štai tokios pavardės reprezentuoja Telšius ir jų garsiausią klubą „Mastis“ (egzistavo dar ir „Džiugas“). Prieš kelerius, gal penkerius, metus, virtualioje erdvėje net teko išvysti ir „Masčio“ supporterius – keliolikos vaikinukų grupelę (nemaža dalis – „Kūtvėlų“ formato), tad galima suprasti, su kokias lūkesčiais vykau į Žemaitijos sostinę.

Telšiai nesikandžioja – praktiškai miesto centre, šalia Turgaus aikštės esantis „Telšių viešbutis“ groudhopperį įsileidžia ir už 40 litų. Maža, bet tvarkinga celė – ko gi daugiau norėti vienišam mažų lygų entuziastui? Vietinėje „Maximoje“ – puikus alaus pasirinkimas, tad į maišelį įvertęs porą skardinių, kėblinu lauk, imu taksi ir šaunu į senąjį stadioną.

Pakeliui pravažiuojame naująjį-senąjį stadioną (jo apžvalga – kada nors kitame įraše), kuris praktiškai yra centre ir iš tiesų atrodo neblogai, bet... Finansavimas nutrūko, tad kada „Mastis“ grįš į savo namus, lieka neaišku. Tačiau net nespėjus aptarti „otkato“, jau murkdomės tarp privačių namų, šiokių tokių garažų, kol nuriedame nuo kalniuko ir prieš akis atsiveria jis – legendinis senosios mokyklos stadionas. Prie aikštės sutikau pagyvenusį dėdę, kuris dar puikiai prisimena sovietinius laikus ir aplink susiburdavusią minią. Nors „Mastis“ ypatingų laimėjimų ir nepasiekė, tačiau žiūrovą sugebėdavo pritraukti (jau grįžtant atgal sužinojau, kad čia savo laiku, 7–8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, žaidė ir Telšių motobolo klubas).

Iki rungtynių pradžios likus kelioms minutėms stadione esančius žiūrovus galima suskaičiuoti vos ne ant rankų pirštų – vargu ar jų buvo daugiau nei pusšimtis. Nėra nei Kretingos „Minijos“ (kažkada važinėdavusių paskui komandą net į pakankamai tolimas išvykas pirmoje lygoje), nei „Masčio“ „Black Lake Crew“ supporterių. Lieka tik prisėsti ant žolės ir atsidaryti skardinę.

Pats Žemaitijos derbis vyksta nenuobodžiai: čia nėra pinigų, bet yra savigarba ir kova. Tuo ir žavi mažosios lygos. Stadionas gal ir nėra lygus, tačiau ypatingai atmosferiškas: senasis stadio įsikūręs upelio slėnyje (pasistengęs gali įmušti kamuolį į upelį), iš vienos pusės jį sąlygiškai riboja geležinkelio pylimas (vidutiniškai trys pravažiuojantys traukiniai per rungtynes, bet ant bėgių kamuolio tikrai neužspirsi), o privačių namų gyventojai futbolu gali mėgautis žvelgdami per binoklius iš savo langų.

Pirmąjį įvartį pelno „Minija“ (dar viena šešiasdešimtųjų Žemaitijos komanda), tačiau „Mastis“ antrojo kėlinio pradžioje lygina rezultatą, sukeldamas ekstazę tarp tos pusšimtinės gerbėjų. Kurį laiką net pamirštamas alus ir saulėgrąžos.

Saulė ridenasi vakarop ir man pasirodo, kad teisėjo švilpukas nuaidi gal net keliomis minutėmis anksčiau. Gal ir protingas sprendimas, mat saulė jau mirkčioja ties horizontu, o apšvietimo stulpų laukuose, žinoma, nėra ir nebus.

Kaip visada po panašių mačų periferijose, kurios turi potencialą (Telšiuose gyvena beveik 30 000 gyventojų, o pati Žemaitijos sostinė turi pakankamai neblogą ekonominę galią), apima šioks toks nusivylimas. Ir vis dėlto paskutinis taškas šioje istorijoje kiek šviesesnis. Jau kėblinant iš stadiono sustojo „Grifs AG“ automobilis, su jo vairuotoju persimetėm keliais žodžiais. „Nieko, atgaivinsim“, – klubo perspektyvas įvertinęs vyrukas paspaudė akseleratorių ir nuzvimbė į naktine paklode besitraukiančių Telšių centrą.

2056 metais „Mastis“ švęs (turėtų švęsti) šimtąsias klubo metines. Laiko dar yra.

Fotopasakojimas: http://foto.delfi.lt/my_album/71336/