Triumfas prie teliko. „Lech“ – „Žalgiris“

Nors paprastai vienas populiariausių Lietuvos aplinksporto ir groudhoppingo portalų www.b6.lt apie vakarus, praleistus prie teliko, nerašo, tačiau 2013 metų rugpjūčio aštuntąją privalome įtraukti į šį literatūrinį sporto, girtuoklysčių ir klajonių metraštį.

Diena, kuomet žaliai-baltas būrys (sklinda kalbos apie 61-ą Pietų-IV fanatiką) anksti ryte išvažiavo į Poznanę, kaip manė pesimistai (o tokių buvo matyt nemažai) pasikrauti malkų tiek aikštėje, tiek už jos ribų, slinko lėtai ir kankinančiai. Žiniasklaida trimitavo apie oficialų šių metų karščio rekordą +34,4 °C (pavėsyje), o feisbukas lūžinėjo nuo vaizdelių, kur elektroniniuose tablo švysčioja +44,4 °C (ant saulės). Vos nenugaišau tipendamas porą šimtų metrų gatve, o kuomet portalai pradėjo sėti paniką, kad mačas bus žaidžiamas prie +35 °C, susigūžiau palaimingame vėsiame kamputyje ir kartkartėmis atsitraukdamas nuo bikini paveiksliukų, vis dirstelėdavau į elektroninį paštą.

Čipsui ir Waltenui su dar keliasdešimt fanatikų išvykus į Poznanę, B6 laiškų sistemą su savo komerciniais pasiūlymais beveik nulaužė Levas. Nors jo meilė „Gero alaus kampeliui“ (GAK) buvo seniai žinoma, niekas netikėjo, kad Levas ten iš tiesų iš paprasto šeštadieninio gėriko yra prasimušęs į vyriausiuosius menedžerius ir dabar tik žingsnis jį skiria nuo GAK generalinio direktoriaus posto.

Čipso, kuris iki tol gana sėkmingai pramušinėjo „Pilėnus“, laukia rimta konkurencinė kova – vis dėto labai vaizdingi, poetizuoti Levo pasiūlymai lengvai nurungė ir „Pilėnus“, ir šiaip jau gurmanų dėmesio vertą, bet apybrangį „Wingo“. B6 sektai praktiškai, matyt, galutinai palikus istorinius, judėjimą formavusius Bazilijonų ir Visų Šventųjų barus, didysis pinigų srautas atplaukė į Kauno-Pylimo-Raugyklos-Šv. Stepono „trapeciją“, ir bus laimingas tas, kas laimės kovą šiame knaipių susirėmime. Juk žinia, sąskaitos sektantams visada pateikiamos įspūdingos.

Artėjant aštuntai valandai sektantų gretos GAK'e vis labiau tirštėjo. Nors iš pradžių Levo dešimties vietų staliuko rezervacija kėlė šypseną (buvo prognozuojama, kad susirinks viso labo 5–6 veidai), tačiau vis dažniau varstėsi buvusios vaistinės durys ir, nuaidėjus N.Kesmino gongui, čia jau būriavosi visa B6 kuopa: Vaplis su antra puse, Gedulis su antra puse, Senas, baro vipas Levas, Audrius Neofolkas, Meška, Ugnius, Misiūnas, sportinių pasisėdėjimų debiutantas Povilas Popo (et, ko verta jau vien šio jauno vaikino išrasojusi kakta minant dviratį su mažais tekiniais prie +34 °C: šis žygdarbis, ištransliuotas telepatinėmis priemonėmis į Poznanę padėjo žalgiriečiams, ne kitaip), šių eilučių autorius ir kiek netikėtai – viena iš „Burying Place“ sielų Mykola. Jis buvo atviras ir prisipažino, kad „ėjo į „Pilėnus“, bet užsuko čia“. Levo verbaline įtaiga galima tik žavėtis, tad nenuostabu, kad į jį jau dairosi ir šalia esantis „Conti“ viešbutis. Matyt, greitu laiku bus pranešta apie milijoninį transferą.

Kita vertus, kaip dabar žiūrėsime Kuziai į akis? Tikėkimės, žmogus, ne kartą ir ne du leidęs naktinėti pas save, atsileis, gavęs dovanų spaudai ruošiamą B6 fanziną.

Taigi, kol Levas kaip bitutė sukosi apie stalus, vis patiekdamas tokius gurmaniškus užkandžius kaip keptą duoną, kiaulės ausis bei kažką panašaus į kepeninę dešrą, kiti gi spoksojo į ekraną ir meldėsi, kad vaikinai bent jau penkias minutes išsilaikytų nepraleidę įvarčio į savus vartus. Apie tai, kaip jautėsi fanatikai stadione, tikiuosi, tradiciškai brūkštelės Čipsas, o gal ir Waltenas, tačiau stebint vaizdelį per teliką, jauku nebuvo. Stebint pirmas minutes, namuose pasiekta pergalė minimaliu rezultatu atrodė ypatingai trapi, o galvon vis veržėsi trylikos metų senumo prisiminimai: namuose „Žalgiris“ Choržovo „Ruch“ įveikęs 2:1, svečiuose pasikrauna 0:6...

Bet minutės bėga, „Lech“, nors ir užsidegę, bet nieko ypatingo nesukuria, ir įtampa slūgsta. „Žalgiris“ pradeda kombinuoti ir Leliūga įkala išsvajotą įvartį. GAK'e per kraštus besipilančios emocijos turėjo pasiekti ir Poznanę. Ir nors Arnoldo stūgavimo per ekraną išgirsti neteko, tikiu, kad šitas vyrukas ten nusirovė balso stygas.

Paties mačo neanalizuosiu, nes tai puikiai komentaruose atlieka Čipsas (tiesa, jie matomi tik auksinės, 5 Lt/mėn. kainuojančios paskyros turėtojams), tačiau įstrigo tai, kad pagal ypač aštrius momentus, „Žalgiris“ būtų vertas lygiųjų 3:3.

Tačiau grįžkime į GAK'ą, kur Vilniaus, Kauno ir „Gubernijos“ produkcija, kainuojanti 4 litus (kaip ir dera užpiltuvei, alus pilamas į bambalį ir perpilamas į bokalus) sruveno nesustodama, ir kas dešimt minučių buvo keliami bokalai už vis labiau tirpstantį rungtynių laiką. Bestovint su Vapliu prie pilstyklės, ir pastarajam leptelėjus, jog išėjimu į kitą etapą neabejojo po pirmo kėlinio, krenta pirmas įvartis į mūsų vartus. Neramu, nors laiko liko trupiniai. Kai po pusantros minutės Peričius įsikala antrą įvartį, tampa visiškai nebejuokinga, o sugėrovų plaukai žyla akyse. Ekrane vietoj A. Veličkos matau G. Gustą, metantį baudas į „Maccabi“ krepšį. Nejaugi lenkai sugebės sukurti stebuklą? Sunku nupasakoti, kiek truko tos pridėtos trys minutės – laikas išsitęsė į amžinybę. A. Veličkos boksas, N. Kesmino frazė, kad „rungtynių laikas dar nesibaigė“ (o gal man tik pasigirdo?) ir – dieviškas operatoriaus kadras, kuriame matyti šokinėjantys iš džiaugsmo žalgiriečiai. Vis dėlto mes tai padarėme!

Kiek aprimus aistroms, vieni sektantai patraukia namo, kiti lieka GAK'e, o aš su žmogumi, atkakliai nepripažįstančiu fakto, kad Napaleono kariauna buvo įžengusi į Maskvą, leidžiuosi šiek tiek patyrinėti naktinio Vilniaus. Pirmas sustojimas – seniai lankyti „Bix“, kur į rūsį nusileidžiame sulig paskutiniu kažkokios suomių punk grupės koncerto garsu. Tiršta, iš visų septynių gerbėjų sudaryta žiūrovų masė primena dvidešimties metų senumo Omeno pasakojimą apie „Ghostorm“ turą po Angliją, kuomet koncertuose, neskaitant Sėklos, būdavo tik bičas prie baro...

Kitas sustojimas – dar seniau lankytas „Portobello“, kuris kažkada buvo pelnęs pagarbą savo raudona telefono būdele-įėjimu bei nors ir brangiu, tačiau neblogu angliško ir airiško alaus pasirinkimu. Deja, laikai keičiasi. Negalėjau patikėti, matydamas tik „Švyturio“ ir „Grimbergeno“ pasiūlą. Ir dar kažkoks biržietiškas, matyt, kaip egzotika. Tik kainos nepasikeitusios: moki vienuolika litų ir keikiesi. Brangiausio pirkto lietuviško alaus tope ši pinta užima garbingą antrą vietą (pirmoje vietoje – „Šekspyro“ viešbutyje pernai pirktas „Švyturio balto“ buteliukas, kainavęs 12 litų. 14 litų kaštuoja lietuviškas alus „Radisson Blue“ (ex „Lietuva“) kažkelinto aukšto bare, tačiau laiku buvo susigriebta). Štai taip netikėtai „Portobello“ kiek sušiko puikų vakarą.