„Žalgiris“ – „Lech": ekstazė ir šaukštas deguto

Kiek nuslūgus aistroms, reikėtų dar kartą prisiminti, kaip gi ošė Vilnius didįjį ketvirtadienį. Turbūt ne vienas aš ketvirtadienį praleidau ne prie virtualių staklių ar konvejerio, o užgulęs naujienų portalus ir sekdamas, kaip gi ekskursijomis po Vilnių mėgaujasi „Lech“ pimpagalviai. Atsiprašome maloningųjų skaitytojų, tačiau tokius provokatorius tik ir galime vadinti pimpiais, ir tai dar gana švelnus, cenzūrinis apibūdinimas.

Portalas B6, praktiškai neatsilikdamas nuo didžiųjų naujienų portalų, publikavo galingą opusą apie „Lech“ ultrų pirmuosius žingsnius Vilniuje, na o štai su karčiausiomis aktualijomis gerokai užtempėme – visgi šventę reikia švęsti.

Penktą-šeštą valandą vakaro, kai praktiškai visas B6 elitas okupavo Kuzios rūsį (keli sektos smogikai pasirinko knaipę pora šimtų metrų žemiau), žinoma, niekas dar neįtarė, kad viskas taip sėkmingai susiklostys „Žalgiriui“. Kalbos sukosi apie Jerevaną ir kitus smagius dalykus, tačiau viduje, matyt, kiekvienam kirbėjo mintis, kas gi dedasi Vilniaus gatvėse. Apsižodžiavimas prie Aušros Vartų lyg ir turėjo tapti įžanga, tačiau situacija buvo sukontroliuota – ir visa tai B6 sektantai sekė per išmaniuosius telefonus. Vis dėlto pagaliau pilvai buvo atplėšti nuo stalų ir pajudėta stadiono link. Pakeliui dar buvo prigriebtas sūnus-paklydėlis Misiūnas, į sporto aistras įsiliejęs po ilgokos pertraukos.

Stadiono prieigos užgniaužė kvapą. Žiniasklaida trimitavo apie parduotus bilietus, tačiau tokios spūsties vargu ar kas tikėjosi. Žmonių srautas ypatingai lėtai judėjo pro išties nepatogius turniketus, tad teko susitaikyti su mintimi, kad penkiolikos minučių nepakaks ir mačo pradžią teks sutikti už tvoros. Už jos teko ir pasigrožėti efektinga Pietų-IV, šį kartą persikėlusios į kitą vietą, choreografija. Pagaliau nuo mačo pradžios praslinkus keliolikai minučių atsiduriu įprastoje RE tribūnoje, kuri užkimšta tiek sektantais, tiek paprastais futbolo mėgėjais. Pietinėje tribūnoje kaitinasi pusnuogiai „lechai“, kurių skaičius galėjo svyruoti nuo 500 iki 600.

Štai čia ir kilo klaustukas – jei visą pietinę tribūną (apie tūkstantis vietų) ir buvo planuojama atiduoti atvykėliams, kam gi reikėjo to cirko dėl minimalios kvotos. Juk padidintos rizikos varžybose savų žiūrovų nesodinsi šalia neprognozuojamos šutvės. Jei viena pusė prašo tūkstančio bilietų, o kita remiasi į minimumą (250), juk visada galima rasti kompromisą – išskirti 500 ar 600 bilietų, taip nors šiek tiek sumažinant įtampą. Juk mažai kas tikėjo, kad „lechų“, garsėjančių savo skaitlingumu, į Vilnių atvyks būtent tiek, kiek jiems buvo išskirta bilietų.

Taigi, kad ir kokia bilietų prevencija buvo taikoma, „lechų“ susirinko dvigubai, o gal ir pustrečio karto daugiau nei aktyviųjų Pietų-IV, kurių, kaip skelbia patys žaliai-balti, susirinko turbūt gausiausiai per visą naujų laikų istorija – 241. Galime pasidžiaugti už Arnoldą, kuris šį kartą taip pat prisijungė prie ultrų ir tuo pačiu įkvėpė pamąstymams: galbūt per svarbius mačus ir B6 kuopelei reikėtų prisijungti prie aktyvios tribūnos? Reikia pripažinti, kad mačas buvo principinis ir palaidyti gerklę tikrai buvo verta, tačiau, deja, RE tribūna ypatingai dideliu entuziazmu netryško, nors ir nebuvo visai prisėmusi į burną. Berods, Meška, nepailsdamas iš tribūnos viršaus vis skanduodavo „Žal-gi-ris“, taip įkvėpdamas ir dar keliolika, o gal ir keliasdešimt žiūrovų.

Kita vertus, akis traukė ne tik žaidimas (plieskiant į akis saulei tą daryti nebuvo taip paprasta), bet ir „lechų“ dainos ir šokiai. Kalbėkime objektyviai – varžovų palaikymas buvo tikrai geras. Ir jei ant apsauginio tinklo buvo sukabintos vos kelios didelės vėliavos (tarp jų – Gdynios „Arkos“), tai savo repertuaru „lechai“ įrodė, jog ne vėliavų skaičiuje yra jėga. Palaikymas buvo tikrai garsus ir energingas, o šou su beveik sinchroniškai uždegtais keliolika fajerių privertė keliom minutėm užmiršti įvykius aikštelėje.

Ir vis tik urodų genas prasiveržė – lieka tik stebėtis, kad apvalaino veido Lietuvos užsienio reikalų ministras „neišgirdo“ užgaulių skanduočių, o štai patys lenkai prikišinėja savo tautiečiams tokį elgesį. Ir, žinoma, tablo: iš pradžių apverstas „Žalgirio“ pavadinimas, o paskui ir iš viso nuluptas. Pikta ir graudu – kai visais varpais mušama apie futbolo sugrįžimą ir išparduotus bilietus, futbolo šventę, kuomet sukoncentruojamos didžiulės pareigūnų pajėgos ir stadione iš tikro gali pajusti vėl ypatingą atmosferą, medinis rudimentas vėl tave nuleidžia ant žemės. Žinoma, R. Stašausko modernioji tablo verta atskiros istorijos, tačiau argi sunku išsinuomoti tablomobilį, kurį kartais galima išvysti svarbesniuose vietos A lygos mačuose? Arba bent jau perkelti tą medinę lentelę į VIP tribūną, idant patys bachūrai, persisvėrę per įstiklintas ložes, galėtų joje keisti skaičius.

Tam tikrą kartėlį kiek praskaidrino vienas vyriokas, sugebėjęs po finalinio švilpuko išbėgti į aikštelę ir parodyti, kad lenkai čiulpia didelį ir storą. Jis gana greitai stiuardų buvo sugautas ir, kas maloniai netikėta, grąžintas sveikas ir gyvas į tribūną.

Iš stadiono teko išeidinėti turbūt dar ilgiau nei į jį įeidinėti. Tačiau buvo verta užsilikti – ne kiekvieną kartą gali išvysti, kaip žaidėjai atsiskaitinėja jų žaidimu nepatenkintiems fanams. Vaizdelis įprastas kai kuriose valstybėse, tačiau savo akimis tokį „iškvietimą ant kilimėlio“ teko pamatyti pirmą kartą. Stipri ir turbūt teisinga prevencinė priemonė, padedanti apsisaugoti nuo pernelyg dažno šūdmaliavimo aikštelėje.

Trečiam kėliniui įvykti praktiškai nebuvo jokių galimybių. Pareigūnai suformavo išties galingas užtvaras, apie kurias zujo būreliai smalsuolių ir kuopa fotoreporterių, vis dar tebesitikinčių karštų vaizdelių. Vis dėlto „Legios“ ir Lenkijos rinktinės persigėrusių aistruolių duotos pamokos buvo išmoktos.

Ir vėl atsiduriame pas Kuzią, tačiau jo virtuvė neveikia, tad trise, didįjį B6 desantą palikę „Pilėnų“ rūsiuose, pradedame žygį per sostinės barus: už kelių žingsnių esnačiame „Wok'n'Roll“ įkalame po maisto davinį bei pora bokalų „Budvaro“, kita stotelė – „Wingo“ (ex „Gramutė“) su bokalais neva paties šeimininko išvirtu pusiau eliu „Wingo“. Prisijungus Neapykantai, štmurmuojamas „Savas kampas“, o viskas užsibaigia „Amatininkuose“, kur lyg ir prisėdę keli „lechai“, tačiau jiems labiau rūpi skrandžio nei nosių gurinimo reikalai. Vakarėlis „Amatininkuose“ neužsitęsia – vienam „Protų mūšių“ veteranui atkakliai tvirtinant, kad Maskva krito tik po mongolų kojomis, o Napoleonas į ją įžengęs nebuvo, tampa aišku, kad kondicija jau pasiekta ir dabar belieka tik prigulti.