Šimtasis, (ne)paskutinis?

Štai ir atėjo momentas, kuomet reikia padėti tašką. O galbūt kablelį – po trijų permainingų B6 groundhopinimo, išgertuvių ir veltėdžiavimo metraščio metų tapo aišku, kad atėjo laikas pasirinkti – būti ar nebūti. Pirminė blogo, startavusio 2012 metų vasarį, idėja buvo sujungti B6 rašeivų gretas ir kurti literatūrinį aplinksportinio gyvenimo paminklą, nepamirštant ir audringų linksmybių.

Deja, kaip ir buvo galima tikėtis, linksmybės ir tingulys įamžinti patirtas emocijas bei užfiksuoti įgūdžius, užtikrintai paėmė viršų, nedidelės rašytojų sąungos gretos susitraukė iki vieneto, vidinės motyvacijos ir entuziazmo indekso rodyklė nukrito iki nulio.
 

Kaimynų periferijos futbolo stebuklas

Startavus naujajam A lygos sezonui derėtų brūkštelėti ką nors džiugaus ir įkvepiančio, tačiau vargu, ar yra nors viena priežastis optimizmui. Praėjęs sezonas į pirmos lygos (ir tai nėra galutinai aišku) pelkes nudangino Gargždų „Bangą“, Alytaus „Dainavą“ bei Panevėžio „Ekraną“, tris klubus su palyginti nemažomis ultrų bendruomenėmis, kurios labai dažnai ir tampa nykių stadionų ir nykių rungtynių puošmena.

Bene didžiausia „dovanėle“ tapo „Ekrano“ hamletiškas klausimas – būti ar nebūti? Ir dar koks skaudus sutapimas – į didžiausią krizę klubas pateko kaip tik per savo penkiasdešimtmetį, kuomet turėjo būti laistomi trofėjai, o savivaldybėje patiesti stalai su karka ir balta mišraine. Deja, panašu, „Ekrano“ draugystė nesusiklostė nei su savivaldybe, nei su pasiturinčiais rėmėjais. „Pirmoji Armada“ galės džiaugtis, jei klubas išties turės šansą pasirodyti pirmoje lygoje ir čia pradėti derbių su naujoku FK „Panevėžys“ istoriją.

O juk „Ekrano“ istorija, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, galėjo susiklostyti visai kitaip. Kaip? Kaip kaimyninės Baltarusijos Barysavo BATE, kurio naujajame stadione teko svečiuotis beveik lygiai prieš metus.

Viltis ir depresija Naujojoje Akmenėje

Dėl ko visa tai? Matyt kiekvienam groundhopperiui anksčiau ar vėliau iškyla toks klausimas. Viena yra prašmatnus turizmas, kuriame tavęs laukia apypilniai stadionai, emocijos bei rokenrolas didmiesčių aludėse. Visai kas kita – trankytis autobusais ir traukiniais po depresuotą gimtąjį kraštą, mėginant surasti tuos nedidelius mūsų gyvenimo džiaugsmus ir stebuklus. Tų stebuklų nutinka itin retai, kur kas didesnė tikimybė parsivežti eilinį nusivylimo virusą, tačiau vis dėlto tai yra mūsų kraštas.

Nelinksmas auksas

Pirmi alaus gurkšniai „Pilėnų“ rūsyje, stebint regbį ir klausimas „iš publikos“: „Kiek žmonių šiandien bus stadione?“ Juk nors ir šaltoka (viso labo +2), bet saulėta, o svarbiausia, kad šiandien „Žalgiris“ užtikrintai ims auksą – tuo niekas neabejoja. Tačiau auditorijos prognozės neįkvepiančios – ne daugiau tūkstančio žiūrovų, galbūt ir mažiau. O po pusvalandžio, jau įsirašius į LFF stadioną, realybė atrodo dar liūdnesnė – auksinį mačą žiūri kokie 600 žiūrovų (oficialus protokolas tradiciškai pateikia kur kas optimistiškesnį pusantro tūkstančio žiūrovų skaičių). Kas dedasi?

Metai be „Statybos“

Štai ir liūdna sukaktis – prabėgo lygiai metai nuo tos dienos, kai sostinės krepšinio legenda „Statyba“ vėl, eilinį kartą, dingo iš Lietuvos krepšinio žemėlapio ir nežinia, kada sugrįš. Tačiau, be abejo, tikime, kad tai vieną gražią dieną būtinai nutiks. Apmaudu, tačiau klubo penkiasdešimtmetis pasitinkamas be fanfarų. Žinoma, „Statyba“ nėra pirmas ir paskutinis klubas, tai išnykstantis, tai vėl atsirandantis. Istorija jau parodė, kad net po ilgos ilgos petraukos fanai sugrįžta į sales. Nors...

Dar praėjusį rudenį būrelis aktyvistų svarstė, kaip, kas, ką ir kodėl. Tačiau besimalantiems sporto, ypač klubinių komandų užkulisiuose, puikiai žinoma, koks tai yra sunkus reikalas be rimto užnugario išlaikyti komandą. O „Statybos“ vardas, kad ir kaip būtų skaudu, pasirodo nėra tas „brendas“, kuris ant ausų pastatytų kašį mėgstančius Vilniaus verslo žmones. Todėl ir atsiranda tokie nonsensai kaip du Palangos klubai, kurių vienas lieka kurorte, kitas keliasi į Vilnių ir vadinasi... „Vilniumi“. Nors iš tiesų tai galėtų būti Palangos „Palanga“ ir Palangos „Vilnius“.

Tauragės dvikova: „Tauras“ prieš Radži

„Žalgiris ir Tauras for ever mano širdyje“, – tokią Jašiūnų (Šalčininkų raj.) gimnazisto frazę galima rasti feisbuke. Retas dalykas, kad paauglys siųstų tokį prisipažinimą meilėje žemaičių klubui, kuris dabar murkdosi I lygoje, tiesa? O juk buvo laikai... 1987-aisiais, kai „Žalgiris“ SSSR čempionate iškovojo bronzos medalius, Lietuvos pirmenybių aukščiausioje lygoje debiutavęs Tauragės „Tauras“ papildomoje kovoje po baudinių serijos ant menčių paguldė Vilniaus SRT (Statybos ir remonto trestą) ir užsikabino aukso medalius. Pirmą ir kol kas vienintelį kartą. Tačiau dar labiau nei tolimi 1987 metai futbolo bendruomenei įsirėžė 2011-ieji, kuomet apie į Europos taurės kvalifikacines varžybas patekusio „Tauro“ ir olandų „Den Haag“ akistatas buvo kalbama ir rašoma labai daug. Ne tik dėl to, kad į Kauną (kur „Tauras“ žaidė namų rungtynes) suplūdo nemenkas kiekis aršiųjų Varšuvos „Legia“ fanatikų, draugaujančių su „Den Haag“ – „Tauras“ netapo berniuku, kurį visi muša: namuose po atkaklios kovos nusileista 2:3, išvykoje – 0:2, ir tai tikrai nėra tie rezultatai, dėl kurių turėtų kaisti ausys.