Nelinksmas auksas

Pirmi alaus gurkšniai „Pilėnų“ rūsyje, stebint regbį ir klausimas „iš publikos“: „Kiek žmonių šiandien bus stadione?“ Juk nors ir šaltoka (viso labo +2), bet saulėta, o svarbiausia, kad šiandien „Žalgiris“ užtikrintai ims auksą – tuo niekas neabejoja. Tačiau auditorijos prognozės neįkvepiančios – ne daugiau tūkstančio žiūrovų, galbūt ir mažiau. O po pusvalandžio, jau įsirašius į LFF stadioną, realybė atrodo dar liūdnesnė – auksinį mačą žiūri kokie 600 žiūrovų (oficialus protokolas tradiciškai pateikia kur kas optimistiškesnį pusantro tūkstančio žiūrovų skaičių). Kas dedasi?

Pastaruosius dvejus metus Vilnius A lygos čempionato finiše turi bujoti ir audringai švęsti ne tik pilnutėliame stadione, bet ir Liepkalnio gatvės prieigų knaipėse bei padoresnėse aludėse – ilgus metus stekenamas, o vėliau bankrotinamas legendinis Vilniaus „Žalgiris“ sugebėjo prisikelti ir pernai pagaliau po ilgos ilgos petraukos iškovoti aukso medalius. Tada čempionas paaiškėjo Klaipėdoje, kur M. Čepo „Banga“ sugebėjo lygiomis sulošti su „Žalgiriui“ ant kulnų lipusiu „Atlantu“ ir taip „Žalgirį“, savo aikštėje patyrusį triuškinantį pralaimėjimą nuo Marijampolės „Sūduvos“, už ausų ištempti iki aukso medalių.

Šį kartą situacija buvo kitokia – „Žalgiris“ paskutinio mačo nelaukė ir, nors ir kluptelėjęs Klaipėdoje, buvo ryžtingai nusiteikęs viską užbaigti savo aikštėje su kadaise buvusiu principiniu varžovu – Panevėžio „Ekranu“. Įvarčiai į panevėžiečių vartus pylėsi kaip iš gausybės rago, tik štai, vietoje emocijų audros – mintis, kad čia „jau seniai viskas aišku“. Ir kaltas, žinoma, ne VMFD „Žalgiris“. Kalta aplinka. Pernykštis finišas, nors ir netapo „match day“, tačiau taip pat vėsoką lapkričio dieną pritraukė 2–2,5 tūkst. žiūrovų. Ir B6, ir Pietų-4 sektoriai buvo kur kas gausesni, ore pleveno šventės atmosfera, nors įvarčiai pylėsi visiškai ne į tuos vartus.

Šį kartą viskas buvo kitaip: vangumas, apatija, nuobodulys. Pasirodo, būna akimirkų, kai ir auksas nedžiugina. Tačiau juk komanda dirbtinai nekurs intrigos ir nepuls praradinėti taškų, kad paskutinėje lemiamojoje kovoje lapkričio pabaigoje ant menčių paguldytų Gargdžų „Bangą“, dar prieš metus buvusią išskirtiniu klubu Lietuvos futblo padangėje, o šiemet virtusia vienu dideliu nesusipratimu.

Serga Lietuvos futbolas, serga Lietuvos žiūrovas. Ar kas išrašys receptą ligoniams? O gal tai – jau bergždžias reikalas?