Dėl
ko visa tai? Matyt kiekvienam groundhopperiui anksčiau ar vėliau
iškyla toks klausimas. Viena yra prašmatnus turizmas, kuriame tavęs
laukia apypilniai stadionai, emocijos bei rokenrolas didmiesčių
aludėse. Visai kas kita – trankytis autobusais ir traukiniais po
depresuotą gimtąjį kraštą, mėginant surasti tuos nedidelius
mūsų gyvenimo džiaugsmus ir stebuklus. Tų stebuklų nutinka itin
retai, kur kas didesnė tikimybė parsivežti eilinį nusivylimo
virusą, tačiau vis dėlto tai yra mūsų
kraštas.
Nors
Lietuvos transportas ir nepigus, tačiau vienas iš tų nedidelių
groundhoppingo džiaugsmų – atsižvelgiant į autobusų ir
traukinių tvarkaraščius dėliotis maršrutą. Taigi, iš Tauragės
vyniojiesi į Šiaulius, iš Šiaulių traukiniu – į
Mažeikius, pakeliui pro langą spoksodamas į apipelkėjusius
miškelius bei miestelius, tarp kurių, žinoma, įrašytas ir
Papilės vardas. Ne kiekvienas miestelis be didesnių nuostolių
sugeba atlaikyti pankrokerių armijos antplūdį, o štai Papilė,
berods, 1994 metais, atlaikė.
Ech, kokie šaunūs laikai buvo.
Mažeikiuose
– dar vienas „langas“ kelionės grafike, per kurį spėju
nuriedėti prie naftos perdirbimo gamyklos ir net nusižengti savo
principams ir tinklinėje užeigoje nuryti sprangaus cepelino kąsnį
– kas žino, ar ten, cemento sostinėje, pavyks rasti užkandinę.
Ir štai, praėjus šešioms valandos po to, kai kaire koja išlipau
iš Tauragės viešbučio, negailestingai iš kišenės
išlupusio šimto litų kupiūrą (taip, taip, kalbama apie senus
gerus laikus, 2014 m. rugpjūtį,
kuomet litas dar buvo valdžioje), lovos, įsikuriu autobuse, riedančiame į
Naująją Akmenę, kur po poros valandų Lietuvos II lygos Vakarų
zonos turnyro rėmuose susigrums vietos ekipa ir Kelmės „Kražantė“.
Ši
cemento sostinė dar prieš porą-trejetą metų buvo įrašyta į
privalomų aplankyti objektų sąrašą – dėka buvusios kolegės,
kuri, vis įterpdama riebius keiksmažodžius, vaizdžiai pasakodavo
apie tai, kaip nerūpestingos jaunystės metais eidavo stumti laiką
į „Cementininko“ rungtynes. Terra incognita sulig
kiekienu gailiu autobuso atsidusimu vis labiau artėja.
Pagaliau
autobusas atsidūsta paskutinį kartą ir pro praviras duris
šlumšteliu tiesiai į rugpjūčio tvankumos glėbį. Užtenka
akimirkos, kad suprastum, kad čia periferijos stebuklo neišvysi –
miestas (geriausiais savo laikais šiame viename jauniausių Lietuvos
miestų gyveno per penkiolika tūkstančių gyventojų, dabar vargu
ar jų skaičius siekia 9 tūkstančius), bent jau centrinė jo
dalis, visiškai ištuštėjęs – matyt ne vien dėl lietuviškos
siestos meto, bet ir dėl centro rekonstrukcijos. Po keliolikos
mėnesių ši miesto dalis atrodys visiškai kitaip, dabar gi –
didelė statybvietė, kurioje mirksta Europos Sąjungos pinigai.
Laikas
spaudžia – iki mačo pradžios laiko liko visai nedaug, tad
pasivaikščiojimas pėsčiomis iškeičiamas į taksi, ir šį kartą
visiškai neprašaunu pro šalį. Labai neretai periferijoje vietos
taksistai pasirodo besantys labai prasti gidai, nors kartais
pasitaiko ir tikrų grynuolių – kaip gi galima pamiršti Plungės
taksistą, savo laiku mus, kelis statybfanius, nuvežusį į ko
gero vienintelę miesto naitlaifo vietą, kur vietoje lazdų
patyrėme unikalią baro-klubo šeimininkės globą ir rūpestį.
Liūdnų akių, žilstelėjęs Naujosios Akmenės taksistas pasirodė
turintis gido talentą ir surengė nedidelę ekskursiją po savo
gimtinę. Dabar cemento gamykla, nors ir veikia, tačiau labiau
primena kino filmavimo aikštelę, kur buvo susuktas „Stalingradas“.
Didingi apgriuvę cechai ir kaminai – true industrija, rūsti
priešingybė šiuolaikiniams nuglaistytiems spalvingiems cechams ir
fabrikams.
O taksistas taip vaizdingai pasakoja apie klinčių
karjerus, jog Naujoji Akmenė ir jos apylinkės papuola į kitą
vasarą lankytinų vietų sąrašo reitingo viršūnę.
Tačiau
klinčių karjerai ir yra vienintelis dalykas, apie kurį pasakojant
taksisto balsas pagyvėja. Jį galima suprasti – vyras savo akimis
matė, kaip į Naująją Akmenę savo laiku veržėsi net vilniečiai.
Mat tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur cemento
fabriko gyventojams buvo suteikiami butai (ne kambariai!),
aukštakrosnių dumplės dirbo
nesustodamos, o tomis keliomis pagrindinėmis miesto gatvėmis nuolat
kursuodavo darbininkų prikimšti autobusiukai. Galima tik
įsivaizduoti, kas dėdavosi stadione, kai čia žaisdavo
„Cementininkas“ ir čia žaidžiančių gamyklos bachūrų
ateidavo palaikyti savo pamainą baigęs proletariatas.
1958
metais susibūrusi komanda jau 1961-aisiais laimėjo „Tiesos“ taurę (dabartinės
LFF tautės atitikmuo), o dar po metų galėjo girtis, kad yra
ketvirta pagal pajėgumą Lietuvoje. Tuo klubo auksinis laikmetis ir
baigėsi, o 1976-ieji tapo paskutiniais, kuomet
„Cementininkas” žaidė
aukščiausiame divizione. Klubas kelis kartus keitė pavadinimą, o
nuo 2011 metų Lietuvos futbolo žemėlapyje
žinomas kaip FK „Akmenė“. Tiesa, šventas „Cementininko“
vardas neišnyko – komanda tokiu pavadinimu grumiasi vietinėje
sekmadienio lygoje. Tokios trumpos būtų wiki
žinios,
pamiršusios paminėti, kad būtent cemento miese gimė (o vietos
laikraštis teigia, kad net ir kamuolį pagainiodavo) Aidas
Preikšaitis, vienas iš „žaliai-baltų“, traukdavęs „Žalgirį“
tą nelengvą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Ir nors
savo karjerą jis baigė „Vėtroje“, keli dar neišmirę B6
entuziastai jam dėkingi
už „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje praleistus metus. Ir,
žinoma, atskiras pliusas už ilgus plaukus, kokiais ne kiekvienas
metalgalvis galėtų pasigirti.
Štai
tiek futbolo enciklopedijos prieš vizitą į Naujosios Akmenės el
stadio. Prieš
jį dar spėju už didmiestišką kainą užkąsti padorioje vietos
kavinėje (būgštauta buvo be reikalo), susidomėjęs išklausyti
cirko reklamą, sklindančią iš po gatvėmis važinėjančio
automobilio, pagarbiai nulenkęs galvą praeiti pro modernią
bažnyčią bei iš pirmo žvilgsnio įsimylėti vietos laikraščio
„Vienybė“ redakciją, o jei tiksliau – namuką, kuriame ji
įsikūrusi, o jei būti visiškai tiksliam – redakcijos balkoną.
Kažkodėl man pasirodė, kad būtent tokiame balkone kada nors
lietuviškasis Hunteris Thompsonas, persisunkęs velnio lašais,
sukurs lietuviškąjį „Romo dienoraštį“.
Link
stadiono brendu per jaukų parką, kuriame nematyti nė vieno prieš
mačą alų siurbiančio „Akmenės“ ar „Kražantės“ ultros.
Stadione
jų, žinoma, taip pat nėra. Ir štai čia susigriebiu, kad tokią
tvankią popietę aš vargiai išsiversiu be alaus skardinės.
Prekybos centras – vos už šimto metrų, tad iki švilpluko spėju
ir alaus įsigyti, ir grafičius apžiūrėti, ir į nedidelį
kalėjimą primenančias rūbines žvilgtelėti.
Ir
štai mačas prasideda. Stadione, kuris tikrai nėra pats
prasčiausias II lygoje (šalia pat jo – dar ir taip vadinamasis
senasis stadionas) – vos 30
ar 40 žiūrovų,
įskaitant atsarginius žaidėjus bei jų drauges. Cirkas žmones
paviliojo? Vargu.
Keli jauni vietos vaikinukai (beje, puikiai
žinantys terminą ultra)
tvirtino, kad futbolas vietiniams neįdomus, o štai vietos krepšinio
komanda, žaidžianti RKL, surenka ir 500
žiūrovų.
Štai šie vaikinukai ir kartu su jais į stadioną užsukusi mergina
ir teikia viltį, kad galbūt Naujojoje Akmenėje dar atsiras nauja
stadiono kultūra.
Nes vos prieš keliolika minučių galvojau, kad
tai yra visiškai žlugęs reikalas: su alaus skardine įsitaisęs
pirmoje eilėje, tiesiog jutau deginančius žvilgsnius iš už
nugaros, kur du pusamžiai gerokai įšilę „džentelmenai“
aptarinėjo savo gyvenimą, vis iš savo burnų pažerdami
toliašaudžių „sviedinių“, skirtų „Kražantės“
žaidėjams. Štai kas, pasirodo, buvo kolegės mokytojai!
Statistikos
mėgėjams – mačas
pasibaigė „Kražantės“ pergale 2:1,
tačiau
paskutinėmis mačo minutėmis autobusas mane jau vežė Šiaulių
link. Ir vis dėlto paskutinio štricho nusipelno ne futbolas, o
Naujosios Akmenės autobusų stotis su matyt pačiu blogiausiu vyrų
tualetu Lietuvoje. Jei matėte garsiąją WC sceną „Trainspottinge“,
turėtumėte prisiminti, kaip atrodo blogiausias Škotijos tualetas.
Tai štai, Edinburgas gerokai nublanksta prieš Naująją Akmenę...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą