Viltis ir depresija Naujojoje Akmenėje

Dėl ko visa tai? Matyt kiekvienam groundhopperiui anksčiau ar vėliau iškyla toks klausimas. Viena yra prašmatnus turizmas, kuriame tavęs laukia apypilniai stadionai, emocijos bei rokenrolas didmiesčių aludėse. Visai kas kita – trankytis autobusais ir traukiniais po depresuotą gimtąjį kraštą, mėginant surasti tuos nedidelius mūsų gyvenimo džiaugsmus ir stebuklus. Tų stebuklų nutinka itin retai, kur kas didesnė tikimybė parsivežti eilinį nusivylimo virusą, tačiau vis dėlto tai yra mūsų kraštas.

Štai tokios mintys sukosi galvoje šeštą valandą ryto keliantis iš patogios lovos Tauragės viešbutyje ir zvimbiant su tiesiog nerealiai aukštą kainą užsiprašiusio vietinio dušmano taksi į autobusų stotį. Kiek pamenu, dar niekada Lietuvoje man nekainavo taip brangiai nuvažiuoti kokius 800 metrų. Bet ką daryti, jei autobusas jau turi pajudėti už kelių minučių, o rugpjūčio rytą dar ir nelabai susigaudai, kur gi ta autobusų stotis yra. Tad jau nudribęs į autobuso sėdynę, mintyse dėkoju tam vertelgai dušmanui, kuris yra ilgos grandinės, vedančios link „supermačo“ Naujosios Akmenės „Akmenė“ – Kelmės „Kražantė“, pradžia.

Nors Lietuvos transportas ir nepigus, tačiau vienas iš tų nedidelių groundhoppingo džiaugsmų – atsižvelgiant į autobusų ir traukinių tvarkaraščius dėliotis maršrutą. Taigi, iš Tauragės vyniojiesi į Šiaulius, iš Šiaulių traukiniu – į Mažeikius, pakeliui pro langą spoksodamas į apipelkėjusius miškelius bei miestelius, tarp kurių, žinoma, įrašytas ir Papilės vardas. Ne kiekvienas miestelis be didesnių nuostolių sugeba atlaikyti pankrokerių armijos antplūdį, o štai Papilė, berods, 1994 metais, atlaikė. Ech, kokie šaunūs laikai buvo.

Mažeikiuose – dar vienas „langas“ kelionės grafike, per kurį spėju nuriedėti prie naftos perdirbimo gamyklos ir net nusižengti savo principams ir tinklinėje užeigoje nuryti sprangaus cepelino kąsnį – kas žino, ar ten, cemento sostinėje, pavyks rasti užkandinę. Ir štai, praėjus šešioms valandos po to, kai kaire koja išlipau iš Tauragės viešbučio, negailestingai iš kišenės išlupusio šimto litų kupiūrą (taip, taip, kalbama apie senus gerus laikus, 2014 m. rugpjūtį, kuomet litas dar buvo valdžioje), lovos, įsikuriu autobuse, riedančiame į Naująją Akmenę, kur po poros valandų Lietuvos II lygos Vakarų zonos turnyro rėmuose susigrums vietos ekipa ir Kelmės „Kražantė“.

Ši cemento sostinė dar prieš porą-trejetą metų buvo įrašyta į privalomų aplankyti objektų sąrašą – dėka buvusios kolegės, kuri, vis įterpdama riebius keiksmažodžius, vaizdžiai pasakodavo apie tai, kaip nerūpestingos jaunystės metais eidavo stumti laiką į „Cementininko“ rungtynes. Terra incognita sulig kiekienu gailiu autobuso atsidusimu vis labiau artėja.

Pagaliau autobusas atsidūsta paskutinį kartą ir pro praviras duris šlumšteliu tiesiai į rugpjūčio tvankumos glėbį. Užtenka akimirkos, kad suprastum, kad čia periferijos stebuklo neišvysi – miestas (geriausiais savo laikais šiame viename jauniausių Lietuvos miestų gyveno per penkiolika tūkstančių gyventojų, dabar vargu ar jų skaičius siekia 9 tūkstančius), bent jau centrinė jo dalis, visiškai ištuštėjęs – matyt ne vien dėl lietuviškos siestos meto, bet ir dėl centro rekonstrukcijos. Po keliolikos mėnesių ši miesto dalis atrodys visiškai kitaip, dabar gi – didelė statybvietė, kurioje mirksta Europos Sąjungos pinigai.

Laikas spaudžia – iki mačo pradžios laiko liko visai nedaug, tad pasivaikščiojimas pėsčiomis iškeičiamas į taksi, ir šį kartą visiškai neprašaunu pro šalį. Labai neretai periferijoje vietos taksistai pasirodo besantys labai prasti gidai, nors kartais pasitaiko ir tikrų grynuolių – kaip gi galima pamiršti Plungės taksistą, savo laiku mus, kelis statybfanius, nuvežusį į ko gero vienintelę miesto naitlaifo vietą, kur vietoje lazdų patyrėme unikalią baro-klubo šeimininkės globą ir rūpestį. Liūdnų akių, žilstelėjęs Naujosios Akmenės taksistas pasirodė turintis gido talentą ir surengė nedidelę ekskursiją po savo gimtinę. Dabar cemento gamykla, nors ir veikia, tačiau labiau primena kino filmavimo aikštelę, kur buvo susuktas „Stalingradas“. Didingi apgriuvę cechai ir kaminai – true industrija, rūsti priešingybė šiuolaikiniams nuglaistytiems spalvingiems cechams ir fabrikams.

O taksistas taip vaizdingai pasakoja apie klinčių karjerus, jog Naujoji Akmenė ir jos apylinkės papuola į kitą vasarą lankytinų vietų sąrašo reitingo viršūnę.

Tačiau klinčių karjerai ir yra vienintelis dalykas, apie kurį pasakojant taksisto balsas pagyvėja. Jį galima suprasti – vyras savo akimis matė, kaip į Naująją Akmenę savo laiku veržėsi net vilniečiai. Mat tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur cemento fabriko gyventojams buvo suteikiami butai (ne kambariai!), aukštakrosnių dumplės dirbo nesustodamos, o tomis keliomis pagrindinėmis miesto gatvėmis nuolat kursuodavo darbininkų prikimšti autobusiukai. Galima tik įsivaizduoti, kas dėdavosi stadione, kai čia žaisdavo „Cementininkas“ ir čia žaidžiančių gamyklos bachūrų ateidavo palaikyti savo pamainą baigęs proletariatas.

1958 metais susibūrusi komanda jau 1961-aisiais laimėjo „Tiesos“ taurę (dabartinės LFF tautės atitikmuo), o dar po metų galėjo girtis, kad yra ketvirta pagal pajėgumą Lietuvoje. Tuo klubo auksinis laikmetis ir baigėsi, o 1976-ieji tapo paskutiniais, kuomet „Cementininkas” žaidė aukščiausiame divizione. Klubas kelis kartus keitė pavadinimą, o nuo 2011 metų Lietuvos futbolo žemėlapyje žinomas kaip FK „Akmenė“. Tiesa, šventas „Cementininko“ vardas neišnyko – komanda tokiu pavadinimu grumiasi vietinėje sekmadienio lygoje. Tokios trumpos būtų wiki žinios, pamiršusios paminėti, kad būtent cemento miese gimė (o vietos laikraštis teigia, kad net ir kamuolį pagainiodavo) Aidas Preikšaitis, vienas iš „žaliai-baltų“, traukdavęs „Žalgirį“ tą nelengvą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Ir nors savo karjerą jis baigė „Vėtroje“, keli dar neišmirę B6 entuziastai jam dėkingi už „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje praleistus metus. Ir, žinoma, atskiras pliusas už ilgus plaukus, kokiais ne kiekvienas metalgalvis galėtų pasigirti.

Štai tiek futbolo enciklopedijos prieš vizitą į Naujosios Akmenės el stadio. Prieš jį dar spėju už didmiestišką kainą užkąsti padorioje vietos kavinėje (būgštauta buvo be reikalo), susidomėjęs išklausyti cirko reklamą, sklindančią iš po gatvėmis važinėjančio automobilio, pagarbiai nulenkęs galvą praeiti pro modernią bažnyčią bei iš pirmo žvilgsnio įsimylėti vietos laikraščio „Vienybė“ redakciją, o jei tiksliau – namuką, kuriame ji įsikūrusi, o jei būti visiškai tiksliam – redakcijos balkoną. Kažkodėl man pasirodė, kad būtent tokiame balkone kada nors lietuviškasis Hunteris Thompsonas, persisunkęs velnio lašais, sukurs lietuviškąjį „Romo dienoraštį“.

Link stadiono brendu per jaukų parką, kuriame nematyti nė vieno prieš mačą alų siurbiančio „Akmenės“ ar „Kražantės“ ultros. Stadione jų, žinoma, taip pat nėra. Ir štai čia susigriebiu, kad tokią tvankią popietę aš vargiai išsiversiu be alaus skardinės. Prekybos centras – vos už šimto metrų, tad iki švilpluko spėju ir alaus įsigyti, ir grafičius apžiūrėti, ir į nedidelį kalėjimą primenančias rūbines žvilgtelėti.

Ir štai mačas prasideda. Stadione, kuris tikrai nėra pats prasčiausias II lygoje (šalia pat jo – dar ir taip vadinamasis senasis stadionas) – vos 30 ar 40 žiūrovų, įskaitant atsarginius žaidėjus bei jų drauges. Cirkas žmones paviliojo? Vargu. 

Keli jauni vietos vaikinukai (beje, puikiai žinantys terminą ultra) tvirtino, kad futbolas vietiniams neįdomus, o štai vietos krepšinio komanda, žaidžianti RKL, surenka ir 500 žiūrovų. Štai šie vaikinukai ir kartu su jais į stadioną užsukusi mergina ir teikia viltį, kad galbūt Naujojoje Akmenėje dar atsiras nauja stadiono kultūra.

Nes vos prieš keliolika minučių galvojau, kad tai yra visiškai žlugęs reikalas: su alaus skardine įsitaisęs pirmoje eilėje, tiesiog jutau deginančius žvilgsnius iš už nugaros, kur du pusamžiai gerokai įšilę „džentelmenai“ aptarinėjo savo gyvenimą, vis iš savo burnų pažerdami toliašaudžių „sviedinių“, skirtų „Kražantės“ žaidėjams. Štai kas, pasirodo, buvo kolegės mokytojai!

Statistikos mėgėjams – mačas pasibaigė „Kražantės“ pergale 2:1, tačiau paskutinėmis mačo minutėmis autobusas mane jau vežė Šiaulių link. Ir vis dėlto paskutinio štricho nusipelno ne futbolas, o Naujosios Akmenės autobusų stotis su matyt pačiu blogiausiu vyrų tualetu Lietuvoje. Jei matėte garsiąją WC sceną „Trainspottinge“, turėtumėte prisiminti, kaip atrodo blogiausias Škotijos tualetas. Tai štai, Edinburgas gerokai nublanksta prieš Naująją Akmenę...