Kaimyninė
Baltarusija, šiomis savaitėmis priėmusi pasaulio ledo ritulio
čempionatą, ošia: panašu, kad šis forumas gali tapti rekordiniu.
Vartydamas sporto žiniasklaidą vis užkibdavau ant įdomios
statistikos: per pirmąsias penkias dienas sirgaliai vien tik fanų
zonose jau buvo sukirtę pusę milijono dranikų (stambesnių tarkių
bulviniai blynai), pusaštuntos tonos šašlykų, 20
tonų dešrelių ir išplempė 110
tonų alaus.
Kitas skaičiukas dar įdomesnis – prieš atkrintamųjų varžybų etapą jau buvo perliptas 450 000 žiūrovų skaičius, tad pasaulio pirmenybių lankomumo rekordas, pasiektas Čekijoje prieš dešimt metų (550 000 žiūrovų), realiai gali būti pagerintas. Praktiškai tuo galima neabejoti, nors latviai, kurie pasižymėjo ypač skaitlinga savo fanų orda (sporto žiniasklaida nurodo 7000), jau pasitraukė iš turnyro. Tačiau savo fanų divizijas ruošia šeimininkai ir rusai, o ir kitos rinktinės turi nemenką palaikymą – tikrai ne tokį skystą būrelį, kaip, pavyzdžiui, graikai gana liūdnai Baltarusijoje vykstančios fiestos kontekste atrodančiame 2011-ųjų lietuviškame Eurobaskete.
Kitas skaičiukas dar įdomesnis – prieš atkrintamųjų varžybų etapą jau buvo perliptas 450 000 žiūrovų skaičius, tad pasaulio pirmenybių lankomumo rekordas, pasiektas Čekijoje prieš dešimt metų (550 000 žiūrovų), realiai gali būti pagerintas. Praktiškai tuo galima neabejoti, nors latviai, kurie pasižymėjo ypač skaitlinga savo fanų orda (sporto žiniasklaida nurodo 7000), jau pasitraukė iš turnyro. Tačiau savo fanų divizijas ruošia šeimininkai ir rusai, o ir kitos rinktinės turi nemenką palaikymą – tikrai ne tokį skystą būrelį, kaip, pavyzdžiui, graikai gana liūdnai Baltarusijoje vykstančios fiestos kontekste atrodančiame 2011-ųjų lietuviškame Eurobaskete.
Tačiau
po varginančios kelionės išlipus Minske, nuotaika pasikeitė 180
laipsnių kampu: švari, erdvi geležinkelio
stotis, nulis valkatų, bet daug paslaugių čempionato savanorių
bei budri, bet nesikišančio pareigūno akis –
ištroškęs nusipirkau pirmąjį butelaitį
alaus tiesiai iš kioskelio (kiek daugiau nei 4
litai) ir čia pat, ant pievelės,
pavėsyje, belaukdamas traukinuko į „Minsk-Areną“, jį ir
iškliukinau, nesulaukęs anei vienintelės pastabos.
Žmonių
paslaugumas iš tiesų maloniai stebino. Nors forumuose teko
pasiskaityti ir skeptiškai nusiteikusių piliečių atsiliepimų,
tačiau vis dėlto didžioji dalis, spėju, nekantriai laukė šio
čempionato ir atvykstančių svečių, kuriems, jei net šie ir buvo
gerokai truktelėję svaigalų, maloniai ir kantriai aiškino, kaip
nukeliauti į arenas.
Aplink
„Minsk-Areną“, iškilusią 2010
metais, verda statybos – matyt arena tapo pagrindiniu būsimo
naujo kvartalo atspirties tašku, padedančiu vystyti nekilnojamo
turto projektus. 350 milijonų
kainavęs „Minsk-Arena“ kompleksas jungia pagrindinę 15
000 žiūrovų talpinančią areną, 3000
vietų arenėlę, skirtą šortrekininkams
ir kitiems pačiūžų asams, bei 2000 vietų
velodromą. Išties, kompleksas atrodo įspūdingai, bet dar įdomiau,
jog vietinė Minsko „Dinamo“ ledo ritulio komanda, žaidžianti
KHL lygoje, sugeba net ir demonstruodama visiškai lūzerišką
žaidimą, sutraukti dešimtis tūkstančių žiūrovų (prieš
dvejus metus Minsko „Dinamo“ tarp lankomiausių Europos ledo
ritulio klubų užėmė antrąją vietą, pernai nukrito į šeštąją
(vidutiniškai 10 426 žiūrovų
per rungtynes)). Galbūt ten baltarusiai suvaromi panaudojant gumines
lazdas? Bet gi ne – klubas yra nustatęs dvylika bilieto kainos
zonų, tad priklausomai nuo vietos arenoje/ varžovo/rungtynių
dienos bilietas kainuoja nuo 5 iki 77 litų.
Fanų
zonje pasižiūrėjęs, kaip rusų bogatyrius bando išlaužti langą
(čia toks reklaminis atrakcionas), pasiklausęs baltarusių divų
koncerto ir beviltiškai pamėginęs prasibrauti prie alaus bei
atributikos paviljono, pasukau į areną, kur manęs laukė Latvijos
ir Suomijos akistata. Arenos vidus gretai pildėsi kauštelėjusiais
fanais, kurie tuoj pat okupuodavo prieigas prie alaus taškų, tačiau
kažkodėl tik pirmam aukšte. Plačiais laiptais pakilęs į antrą
aukštą per kelias minutes į rankas gavau fano kompleksą –
burgerį su vištiena ir alaus bokalą (humaniška 12
litų suma). Burgeris, nors ir šildytas,
buvo šaltas, alus prastas – viskas pagal geriausias Vilniaus
„Siemens“ arenos tradicijas, kur per neseniai praūžusį
žemesnio rango pasaulio ledo ritulio čempionatą netekau
paskutinių dantų, bandymas krismtelėti hotdogą – bandelė buvo
pavirtusi į akmenį.
Tačiau
dėl to niekas ypatingai nepergyveno – latvių ir suomių
skrandžiai virškino viską. Arenos vidus taip pat nustebino savo
gabaritais ir bemaž 13 tūkstančių
hipiškai taikiai nusiteikusių žiūrovų minia. Nežinia, ar dėl
žiūrovų skaičiaus, ar dėl skaisčiau apšviestos aikštės (o
galbūt šviesesnio ledo), vaizdelis atrodė kur kas geresnis, nei
„Siemens“ arenoje. Tačiau pasilikti ilgiau ir stebėti į
ekstazę krentančių latvių nebegalėjau – laukė išvyka į
Barysavą, į naujutėlaitę BATE areną, kuri privertė raudoti iš
nevilties ir pavydo suvokiant, kad nieko panašaus mes dar ilgai
neturėsime.
Daugiau foto – Kosto Pistoleto paskyroje feisbuke.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą