Marijampolė, Kaunas, Utena – taip dėliojosi LFF taurės finalo maršrutas per pastaruosius trejus metus. Miestai keitėsi, nesikeitė tik komanda, vertusi varžovus ant menčių. Prieš trejus metus kelių B6 entuziastų išvyka į Marijampolę baigėsi galingomis dūzgėmis „Alaus namuose“ ir suvokimu, kad ilgą laiką stekenta, bankrotinta ir numesta į patvorį, Vilniaus fūlės legenda keliasi naujam žygiui.
Šį kartą viskas buvo kiek kitaip. Žinia apie LFF finalą naujame Utenos stadione lyg ir turėjo sukelti masinę džiaugsmo isteriją B6 klikoje – vis dėlto simpatiškas, mažiau nei už šimto kilometrų esantis miestas ne vienam vyresniam sektantui primena trašystinę jaunystę, kurioje Utena ir jos scena vaidino ne paskutinį vaidmenį. Tačiau matyt pervargę nuo ledo ritulio ekskursijos, nei senjorai, nei perspektyvus jaunimas registruotis į išvyką neskubėjo, tad galų gale Utenoje keliais ekipažais atsidūrė šeši masonai (iš slaptojo devyniolikos žmonių sąrašo) su kelias sugėrovais.
Šių eilučių autorius, Arnoldas (geriau žinomas Walteno bei Švarcnegerio pseudonimais) bei moterų ekspertas Romka nusėdo į tūlo Indėno ir jo mergytės automobilį, kuris, neviršydamas leistino greičio, smagiai riedėjo legendiniu betonkeliu į legendinį miestą. Energetinio užtaiso suteikė ne tik „Alaus kolonėlėje“ užsipirktas alus, bet ir Sepulturos „Beneath The Remains“ kasetė, kuria taip didžiavosi Indėnas (kitoje pusėje buvo įrašytas epinis „Manowar“ albumas „Kings of Metal“, kas kelionei suteikė ypatingą praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio atmosferą.
Rekonstruotas „Utenio“ stadionas yra priemiestyje, gal net tiksliau būtų sakyti, kad prie miesto ribos, tad eisena buvo ne tokia įspūdinga, kaip praėjusiais metais žingsniuojant link Kauno Dariaus ir Girėno stadiono – vis dėlto šį kartą trūko urbanistinio fono.
Artėjant prie stadiono buvo net kilusi mintis, kad šiemet finalas ir vėl nebus panašus į futbolo fiestą: policijos buvo daug, bet kur žmonės, kur futbolo išsiilgę uteniškiai? Pasirodo, būgštauta be reikalo – jei praėjusiais metais aštuonis tūkstančius žiūrovų talpinantis Dariaus ir Girėno stadionas atrodė praktiškai tuščias, išskyrus kelių šimtų „Žalgirio“ ir apie keturiasdešimties „Šiaulių“ fanų saleles, tai „Utenio“ stadionas greitai užsipildė. Oficialus protokolas byloja apie 4 tūkstančius žiūrovų, tad gali būti, kad trys tūkstančiai ir buvo – tarp jų bemaž šimtinė Gargždų „Bangos“ aistruolių ir dvigubai daugiau aktyvių „Žalgirio“ fanų. O jei skaičiuotume visus žaliai-baltus šalikus (bei kelis Kijevo „Dinamo“), labai realu, kad iš viso „Žalgiris“ Utenoje galėjo turėti apie pusės tūkstančio gerbėjų palaikymą.
Štai taip ir reikia rengti futbolo fiestas – finalams skirti periferijų stadionus (kurie, beje, visa galva lenkia Vilniaus ir Kauno stadionus), daryti nemokamą įėjimą ir dar susprogdinti fejerverką, ką uteniškiai ir padarė.
Artėjant prie stadiono buvo net kilusi mintis, kad šiemet finalas ir vėl nebus panašus į futbolo fiestą: policijos buvo daug, bet kur žmonės, kur futbolo išsiilgę uteniškiai? Pasirodo, būgštauta be reikalo – jei praėjusiais metais aštuonis tūkstančius žiūrovų talpinantis Dariaus ir Girėno stadionas atrodė praktiškai tuščias, išskyrus kelių šimtų „Žalgirio“ ir apie keturiasdešimties „Šiaulių“ fanų saleles, tai „Utenio“ stadionas greitai užsipildė. Oficialus protokolas byloja apie 4 tūkstančius žiūrovų, tad gali būti, kad trys tūkstančiai ir buvo – tarp jų bemaž šimtinė Gargždų „Bangos“ aistruolių ir dvigubai daugiau aktyvių „Žalgirio“ fanų. O jei skaičiuotume visus žaliai-baltus šalikus (bei kelis Kijevo „Dinamo“), labai realu, kad iš viso „Žalgiris“ Utenoje galėjo turėti apie pusės tūkstančio gerbėjų palaikymą.
Štai taip ir reikia rengti futbolo fiestas – finalams skirti periferijų stadionus (kurie, beje, visa galva lenkia Vilniaus ir Kauno stadionus), daryti nemokamą įėjimą ir dar susprogdinti fejerverką, ką uteniškiai ir padarė.
Apie patį stadioną, tikėkimės, sukurpsime atskirą straipsnelį, tačiau reikia pažymėti, kad nors stadionas yra universalus (t. y. su bėgimo takais), tačiau jaukus, įlindęs į miškelį ir tuo panašus į Alytaus stadioną.
Mačas praėjo ramiai, po rungtynių į aikštę pasileidusių ultrų apsauga negaudė ir net atvėrė tvorelę, kad niekas negautų traumų. Tik štai audringo vakarėlio „Alaus namuose“ nebebuvo. Rodos, šeštadienis buvo palanki diena ūžti iki ryto, tačiau čia vakarieniavusi komanda didesnės dalies aktyviosios žaliai-baltos torsidos nesulaukė ir pasisotinusi išsiskirstė.
Tradicinis taurės finalo šimto fotoakimirkų albumas – Kosto Pistoleto paskyroje feisbuke.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą