Aistros ant ledo. Apie mėgėjų ledo ritulį – iš pirmų lūpų

Šiandien – didi diena B6 tinklaraščio istorijoje. Gausų korespondentų (bet gana tingių, kas ypač liečia Fabijoniškių (matai, kaip) reporterį GG) būrį papildė dar vienas sporto žurnalistas – metaliniame undergrounde neblogai žinomas Odiumas. Ilgus metus grojęs boso gitara, nagrinėjęs 33-ių Portugalijos black metal grupių fenomeną, Odiumas panoro su šimtatūkstantiniu tinklaraščio skaitytojų būriu pasidalinti savo įspūdžiais apie tai, kaip jis atrado ledo ritulį ir, net šiek tiek sau pačiam netikėtai, stojo ginti Vilniaus „Meteoro“ spalvų pirmajame ledo ritulio mėgėjų čempionate. Prakaitas, muštynės ir pergalės svaigulio akimirkos – spalvingame Odiumo reportaže, paskanintame Andželikos Jankovskajos nuotraukomis.

„Ledo rituliu rimčiau domėtis pradėjau kokiais 1996 metais, kai Darius Kasparaitis perėjo žaisti už asmeninę favoritę šitame fronte – Pistburgo „Pingvinų“ komandą. Bet kodėl pirmą kartą atsistoti ant pačiūžų aš sugalvojau tik 2009-aisiais, man iki šiol lieka paslaptimi. Kaip ten bebūtų, visiškai žalias stačia galva nėriau į treniruočių/žaidimo malonumą, neturėdamas jokio teorinio ar praktinio pagrindo čiuožimui, lazdos laikymui, smūgiavimui, elementariam stovėjimui ant pačiūžų, ir t. t. Ir niekas to neaiškino, nes jus svarbiausia – pats grajaus malonumas. Panašiai, kaip mažo kaimo vaikio svajonė – žiūrai per TV varžybas ir po to pats bandai kažką atkartoti. Anyway, kai praėjusių metų rudenį, susiklosčius aplinkybėms, atsirado proga žaisti už Vilniaus „Meteoro“ komandą naujai sukurtame oficialiame ledo ritulio mėgėjų čempionate (LRML), šanso nepraleidau. Tad ši apžvalga  ne kažkoks objektyvus reportažas ar išsamus įvykius nušviečiantis straipsnis, o labiau asmeninis požiūris į varžybas, aplinką ir aplinksportinius debošus iš vieno iš dalyvių lūpų.

Trumpai kaip visa tai atsirado. Ankstesniais metais vykusio Nacionalinės Ledo Ritulio Lygos (NLRL) čempionato dalyvės nusprendė kelti šios lygos lygį, tad dalis ekipų atsirokavo, nes vienos pasistiprino, suprofesionalėjo („Hockey Punks“ užregistravo Kasparaitį, „Juodupė“ – Andrių Katulį ir pan.), tad kitos, likusios ant ledo, nusprendė jungtis į mėgėjų čempionatą. Pagrindinė taisyklė – komandoje negali žaisti buvę ir esami profesionalūs žaidėjai, sporto mokyklas lankę bei baigę žaidėjai ir pan. Tačiau jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad bus gudresnių, kurie vienaip ar kitaip bandys šias taisykles apeiti, bet galiausiai teisybė nugalės.

Nors tai tik mėgėjų čempionatas ir lošiame ne dėl karvės, bet startinis jaudulys kamavo kaip reikiant ir tikrai ne mažiau nei prieš bet kurias Kūtvėlų rungtynes... Iki išmetant pirmąjį ritulį galvoje nuolat sukosi klausimas, kiek tas oficialus mėgėjų lygis skiriasi nuo tų draugiškų treniruočių, ar reikia čia daugiau saugot kūną ir pan. Debiutas prieš „Hockey Punks“, komandą, kuri visada pasižymėjo fiziškai galingu, neretai ir grubiu žaidimu, buvo pats geriausias iššūkis. Tad ir atsakymus gavau labai greitai. Skirtumas gan nemažas – jei gauni ritulį, per daug nesidairyk, nes skrist gali toli. Aukštesnio lygio kovų užgrūdinti teigė, jog čia dar nieko – NLRL varžybose viskas kur kas greičiau, staigiau, nėra kada galvot, nes greit būsi aploštas, nusodintas, nustumtas ir t. t. Ir nors atrodė, kad pradžia nežada nieko blogo – 4:1 po dviejų trečdalių, bet pankai trečiame kėliny parodo, kaip reikia užbaigt varžybas, pasiunčia keturis sausus įvarčius į 64-erių metų vartininko laikomus „Meteoro“ vartus, ir švenčia galutinę pergalę 4:5. Pradžia per daug neišgąsdino, bet, sutikit, prašikt, ypač tokiu stiliumi, nepatinka niekam...

Jau nuo pat pirmų varžybų čempionate ėmė ryškėti keli pagrindiniai favoritai. Tai vilniečiai „Ice Wind“ bei jungtinė „Utenos-Zarasų“ komanda. Pastaroji, sudaryta iš Aukštaitijos ledo ritulio entuziastų bei Vilniaus „Ober-Haus“, desanto dar labiau pasitempė, kai prie komandos prisijungė ledo ritulio veteranas Kazimiras Vasilevskis, dėl asmeninių problemų palikęs Vilniaus „Vilkų“ ekipą. Tiek „Ice Wind“, nuolat besitreniruojanti kartu, tiek ir „Utenos-Zarasų“, susibėganti tik ant varžybų (kaip, beje, ir „Meteoras“), komandos skynė vieną pergalę po kitos ir iškart atsidūrė turnyrinės lentelės viršuje. Čempionate dalyvavusios dvi Kauno komandos, „Velniai“ ir „Monstrai“, nors sąlyginai ir atrodė silpniau už kitus, tačiau taškų lengvai niekam nedalino. Vilniaus „Vilkų“, „Hockey Punks“ bei Trakų „Galvės“ komandos rezervavo lentelės vidurį ir pirmas ratas praėjo gan greitai ir be didesnių įdomybių.

Tuo tarpu antrasis jau turėjo atsakyti į klausimus „kas praeis į play-off’us“, bet faktas, kad patekti norėjo visi. Toliau intrigas rezgė klubas „Galvė“, kuris į savo gretas pakvietė dalį „Ober-Haus“ žaidėjų, tarp kurių – ir patį NLRL prezidentą Regimantą Valicką, taip suformuodami unikalią situaciją, kai komandoje žaidžia net dviejų – minėtosios NLRL bei LRML – lygų bosai. Tiesa, trakiškių alkis buvo apmalšintas kiek vėliau, kuomet pažeidžiant lygos nuostatus (komandos vartus laimėtose rungtynėse 10:3 prieš „Meteoro“ komandą saugojo tik kauniečių komandose galėtas registruoti vartininkas) jiems buvo įskaitas techninis pralaimėjimas 0:5. Beje, kalbant apie vartininkus, tai čia situacija tokia pati, kaip ir su būgnininkais metalo scenoje – praktiškai visos šešios Vilniaus regiono komandos nuolat dalinosi 3-4 vartininkus dėl jų stygiaus...Grįžtant prie antro etapo kovų... Jau pirmame ture „Ice Wind“ guldo ant menčių „Utenos-Zarasų“ komandą 8:2 ir garsiai šūkteli, kad niekas dar čia neaišku. NLRL čempionate staigmenas pateikinėjusi „Hockey Punks“ komanda LRM lygoje neatrodo taip puikiai ir rungtyniauja gan banguotai. Maža to, nuolat patvirtina savo, kaip peštukų komandos įvaizdį – jų rungtynėse daugiausia jėgos veiksmų, daugiausia susistumdymų ir baudos minučių. Na, ledo ritulys – žaidimas kietas, nieko čia naujo. Bet ir sirgalių bei žiūrovų daugiausia. Ne ką galingesnį žaidimą demonstravo ir „Vilkų“ komanda, kurios pralaimėjimas „Meteorui“ 6:8 praktiškai reiškė atsisveikinimą su atkrintamosiomis. Beje, istorija ir statistika byloja, jog nors „Vilkai“ ir sąlyginai yra stipresnis klubas, tačiau oficialiose varžybose niekada nėra praėjusi prieš užkeiktą „Meteoro“ barjerą... Pastarieji, tarp kitko, pirmąjį ratą baigę priešpaskutinėje lentelės vietoje, antrajame ne tik po truputį gerino žaidimą (prieš „Ice Wind“ pralaimėta tik po atkaklios kovos 3:4, prieš „Uteną-Zarasus“ paskutinėmis minutėmis 3:5), bet paguldžiusi „Vilkus“, Kauno „Monstrus“, galiausiai 5:3 nugalėjo ir „Hockey Punks“ ekipą. Tokiu rezultatu ypač nusivylęs buvo pastarųjų kapitonas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, kuris iškart tapo didžiausiu „Meteoro“ gerbėju, linkėdamas jiems patekti į play-off‘us, kur tikėjosi saldaus revanšo. Viskas gal būtų taip lengvai ir buvę, bet „Meteoro“ vyrai musėt per anksti apsidžiaugė ir gavo skaudžią pamoką – laikinosios sostinės senojoje ledo arenoje buvo nokautuoti „Velnių“ ekipos 2:7, nors pirmieji pelnė abu varžybų įvarčius. Viltys žaisti atkrintamosiose dabar kabojo už arenų bortų ribų. Vis tik „Galvės“ komandai įskaičius techninį pralaimėjimą (apie kurį jau minėjau), viskas tapo aišku: sezono nugalėtojais tapo „Utenos-Zarasų“ komanda, jiems iš paskos sekė „Ice Wind“, po jų „Hockey Punks“ ir šuolį iš 7-os į 4-ą vietą padaręs „Meteoras“.

Reziumuojant būtų galima pridėti, jog antras ratas buvo kur kas atkaklesnis nei pirmasis. Vien ko verta Kauno „Velnių“ komanda, pirmajame nepelniusi nei taško, tuo tarpu antrame surinkusi pilną dešimtį. Ir nors vis tiek liko turnyrinės lentelės dugne, tačiau kai paskutinę ir ketvirtą lentelės vietas skiria vos šeši taškai, tai kalba eina apie gan vienodą komandų pajėgumą.

Įdomumo dėlei reikėtų paminėti, jog antrojo rato antroje pusėje pradėjo ryškėti, kodėl LRML yra tik mėgėjų lyga. Jau akcentavau apie tam tikrus „užkulisinius“ žaidimus dėl žaidėjų įtraukimo į komandas. Be to, kai pradėjo dėliotis ir ryškėti galutinės turnyrinės lentelės vietos, dalis ekipų nesistengė žūtbūt vykti į varžybas, to pasekoje smarkiai padidėjo techninių pralaimėjimų skaičius, ir t. t. Pasakysiu taip – nors tam tikrais atvejais trūko aiškumo reglamente, bet apskritai ˜– negražu. Yra kur tobulėti.

Galiausiai išaušo balandžio 12-oji, finalinio ketverto pirmoji, pusfinalių diena. Nors porų favoritai buvo aiškūs, tačiau paskutiniame „Ice Wind“ ir „Hockey Punks“ susitikime virė smarkios aistros (biro dantys, lūžo kaulai), o „Meteoras“ kaip reikiant kibo į „Utenos-Zarasų“ atlapus, tad ginklų iš anksto niekas nenorėjo sudėti. Abi kovos buvo tikrai atkaklios ir jų pradžia žadėjo nemažą intrigą, nes porų favoritai pirmieji prasileido įvarčius ir teko paplušėti, kad atstatytų pusiausvyrą. Tiesa, nors finalinėms kovoms buvo žadėta pasamdyti profesionalius teisėjus, tačiau to padaryta nebuvo (nors traumuotas žaidėjų kojas čia pat puolė gydyti šviesiaplaukė med. seselė), kuo nepatenkintos liko daugelis komandų. Kaip ten bebūtų, nugalėtojai neteisiami. Įdomu tai, kad abi pusfinalio kovos vyko identišku scenarijumi: pralaiminėdamos 0:1, tiek „Ice Wind“, tiek ir „Zarasų-Utenos“ komandos pelnė po penkis sausus įvarčius ir taip nulėmė rungtynių baigtį. Šio reportažo autoriaus bei vieno iš „Hockey Punks“ narių įvarčiai tik sušvelnino pralaimėjimus – į finalą pateko favoritai, iškovoję po pergalę rezultatu 5:2.

Tad mače dėl trečiosios vietos išsipildė Svaro noras – grąžinti skolą „Meteorui“. Įdomu buvo ir dėl to, kad pusę sezono pankų vartininkas Andrius Kirijakas talkino „Meteorui“, tad stojus abiems komandoms akis į akį, pastariesiems teko naudotis „vartininko skylės“ Jurij Oženka paslaugomis. Kaip bebūtų keista, būtent šis virš 50-ies jau perkopęs jaunuolis tapo pagrindiniu mačo dėl bronzos medalių žvaigžde. Kad ir kaip stengėsi „Hockey Punks“, tačiau „Meteoro“ komandos vartų sargo pramušti niekaip nesugebėjo. Tuo tarpu kosmoso kūno pavadinimą savo komandai pasiskolinę vyrai pasinaudojo dviejų mini-kontratakų progomis bei pelnę du įvarčius pelnytai pasidabino bronzos medaliais. Svaras po varžybų pasveikino varžovus rankos paspaudimu, tačiau nepratarė nė žodžio... Vėliau socialiniuose tinkluose teko skaityti nepatenkintųjų teisėjavimu komentarus, bet realiai, kaip supratau, tas ginčytinas epizodas buvo varžybų dėl trečios vietos highlight’as, panašus į tą, kurį prieš porą metų slovakų milžinas Zdeno Chara pademonstravo prieš Monrealio „Canadiens“ žaidėją Max Pacioretty. Tik šį kartą, žinoma, greičiai buvo n kartų mažesni, o „Hockey Punks“ žaidėjas į borto stiklą plojosi nugara, ir baigėsi jam viskas laimingai, bet stebint iš šono atrodė nerealiai... O dar sako mėgėjų kovos neįdomios.

Kur kas mažiau azarto buvo finalinėse varžybose, kuriose triumfavo labiau patyrę žaidėjai. Sąlyginai lengvą pergalę 5:1 iškovojo „Utenos-Zarasų“ ekipa. Toks skirtumas leido aikštėje pasirodyti ir vyriausiam čempionato žaidėjui, 67-erių metų veteranui Ivan Viduto, kuris ne tik nepagadino vaizdo, bet kaip reikiant pralinksmino susirinkusiuosius bei pačius žaidėjus.

Neilgai trukus po finalinio švilpuko sekė apdovanojimai, sveikinimai ir nedidelis furšetas. Gautą medalį sėkmingai aplaisčiau vienu bokalu alaus ir pakabinau ant baro rankenos namie. Malonus suvenyras, kaip bepažiūrėsi.

Žvilgsnis į ateitį. Pirmąjį LRML sezoną užskaitau bet kokiu oru. Yra kur tobulėti, be abejo, bet įspūdžiai – daugiausiai teigiami. Teko girdėti, jog lygos prezidentas jau atsisakė savo pareigų. Čia tik pliusas, nes galės labiau koncentruotis į ledo ritulio žaidimą, kitas sritis palikdamas tiems, kas tą moka daryti. Na, pavyzdžiui, kad ir lygos internetinė svetainė. Sezonas jau baigėsi prieš porą mėnesių, o ji iki šiol nėra normaliai padaryta, nesuvesti duomenys ir t. t. Trūko jai punktualumo bei greito atnaujinimo ir sezono metu. Net ir šiandien nėra suvesta statistinės informacijos apie finalinio ketverto varžybas (jau nekalbu apie pusę sezono varžybų), bet paskelbt apie su prezidentu susijusios „Lietuvos Geležinkelių“ komandos draugiškas varžybas laiko jiems atsiranda... Neburnoju ir net nepykstu. Tik sakau, kad jei jau darai, daryk gerai. Nors ir mėgėjišku lygiu.

O kitais metais LRML žada plėstis. Tikrai nori jungtis Vilniaus „Perkūno“ klubas. Rimtų planų turi ir rokiškėnai suburti savo vietinę komandą. Teko nugirsti, jog netgi latviai planuoja deleguoti Daugpilio mėgėjų ekipą (kažkaip įtariu, kad pastaroji visus guldytų ant menčių). Apie savo mikrorajono ekipą jau garsiai kalba ir Naujosios Vilnios veteranai. Pastarieji, jei įgyvendins planus, neabejotinai surinks šio sezono Vilniaus komandų didžiąją dalį lyderių, nes Vileikoj šis žaidimas turi senas tradicijas. Tas neabejotinai reikš komandų sudėčių persiskirstymą. Kitas gandas yra toks, kad NLR lygai oficialiai perėmus Lietuvos Ledo Ritulio Federacijos funkcijas, būtent jai bus pavesta rengti ir visą LRML čempionatą, kas neabejotinai kels varžybų ir organizacinę kokybę.

Pabaigai norisi visiems įpūst entuziazmo ir pakviest bent karts nuo karto patiems iščiuožt su lazda ant ledo. Sutinku, pomėgis nėra pigus, bet žiemą, kai užšąla artimiausios balos ir prūdai, pasigainiot ritulį nekainuoja didelių investicijų, o atsipirkimas garantuotas. Tad kaip sakoma, cik pirmyn!“