Šeštadienio popietę nuo šaltuko susigūžę žmogiukai šniūrais vyniojo į nuo pašalinės akies gerai užslėptą Š. Marčiulionio akademijos namų salę, senais laikais vadintą „Statybos“ namų arena. Garsusis Naujamiesčio derbis, aštuntfinalio antroji dalis, tad 200 krepšinio gurmanų niekaip negalėjo praleisti šio gerulio kąsnelio.
Juodai-baltų stovykloje šį kartą įsikūrė keturiolika aktyvistų, plius kelios atžalos, kurios, žiūrėk, po kažkiek metų nebe terorizuos nupirkti šokoladuką, o jau patys imsis iniciatyvos.
Kadangi dėl tam tikrų aplinkybių teko vėluoti, maloniai nustebau dar lauke išgirdęs statybfanių keliamą triukšmą. Kaip gi neprisiminti 2011 metų spalio, kuomet šios salikės balkone stovėjome keturiese ar penkiese (nesu šiandien tuo šimtu procentu įsitikinęs, bet rodos buvo ir Daiktas, tik kiek nuošaliau) ir bene pirmą kartą sukėlėme intensyvesnį triukšmą, ko pasekoje, jau po mačo, kieme, su komandos štabu pirmą kartą šnektelėjom akis į akį. Viskas baigėsi nuostabia bakchanalija „Meksikoje“, kur aš, Čipsas, Audrius-Neofolk ir Misiūnas (deja, šį sezoną praktiškai negrįžtamai išskridęs į kitą planetą) kėlėme bokalus, vėliau taureles... Tai toks lyrinis nukrypimas, kurį, tikiuosi, man atleis garbus skaitytojas.
Taigi, man pagaliau įveikus visas šokoladukų automatų kliūtis ir prasibrovus prie supporterių, čia jau palaikymas virė visu pajėgumu. Žinoma, kardinaliai pakeistas Meškos įvaizdis nieko gero nežadėjo, rungtynių svarstyklės nuolat krypo tai į vieną, tai į kitą pusę. Detaliau mačą, kaip visada komentaruose pakomentuos į Pakretuonę derbio proga išvykęs Čipsas (dar vienas prisiekęs atkrintamųjų varžybų fanatikas Gedulis G. išpildė savo pažadą nepažeisti tradicijos ir nepasirodyti „marčiulionkėje“), o man lieka tik pasiguosti, kad nors ketvirtas kėlinukas ir gerokai padaugino žilų plaukų, tačiau baigėsi stebuklingai.
Prisipažinsiu, kai likus pusketvirtos minutės „Statyba“ dar turėjo keturių taškų persvarą, staigiai ją išbarstė ir likus mažiau nei dviem minutėm turėjo jau trijų taškų deficitą, mintyse seriją jau grąžinau į „Impulsą“. Vis tik charakteris yra charakteris – Varanas lemtingą dvitaškį G. Bačiansko stiliumi įkalė priešpaskutinę sekundę, desperatiškas „marčiulionkės“ tolimas metimas ir juodai-baltų balkonas jau skęsta dūmuose: pirmą kartą atgimusios „Statybos“ istorijoje tribūnoje užsidega fajeriai ir gerklės pergalės himnus užplėšia su nauja jėga.
Dar keletas detalių. Buvo smagu ir įdomu matyti, kaip po vienos gana kietos „Statybos“ pražangos nuo suoliuko į aikštelės pakraštį išlėkė masyvus bičas, po striuke vilkintis oranžinius (suprask, „marčiulionkės“) marškinėlius. Akimirką pagalvojau, jog tai turbūt bus „marčiulionkės“ atsakymas broliams Maciams.
Dar įdomesnis momentas – nuo sekretoriato atskriejęs įspėjimas „Statybos“ sirgaliams neįžeidinėti teisėjų, mat po kelių abejotinų sprendimų juodai-baltas sektorius išties pliūptelėjo ne pačių švelniausių žodelių tiradomis. Ir vis dėlto, per garsiakalbį skambantis įspėjimas neįžeidinėti teisėjų man pasirodė dar negirdėta egzotika. Gaila, kad prisiekusio teisėjų draugo Čipso nebuvo šalia...
Po tokio sėkmingai susiklosčiusio pirmojo atkrintamųjų raundo, pačios kojos būtų nunešusios į „Meksiką“ ar „Boršč“. Deja, buitis būna kartais radikaliai negailestinga, tačiau, reik manyt, bent dalis kuopos dar ir dabar kelia bokalus už tikruosius Naujamiesčio šeimininkus ir jau brandina išvykos į Mažeikius (mūsų varžovas ketvirtfinalyje) viziją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą