NKL sezono pabaiga: depresyviausia išvyka

Ką gi, NKL sezonas baigėsi. Ir baigėsi visiškai ne taip, kaip buvo galima tikėtis. Laukėme kovos iki paskutinio prakaito lašo, gavome gerą niuksą, privertusį susimąstyti – kas bus toliau ir ar bus? Pralaimėjimai grūdina ir jų neišvengsi, tačiau tokie pralaimėjimai, kokį „Statyba“ patyrė paskutiniame ketvirtfinalio mače, sėja didelį nusivylimo grūdą. Negi gali komanda, visada pasižymėjusi kovingumu ir charakteriu, taip sulūžti? Be abejo, nežinome visų povandeninių srovių (o įvairiausios nemalonios kalbos sklandė ore jau kurį laiką), kurios galėjo įtakoti komandos žaidimą, bet... Tai buvo juodžiausia sezono diena, depresyviausia išvyka, tačiau apie viską iš eilės.

„Statyba“, aštuntfinalyje puikiu stiliumi nukalusi „marčiulionkę“, išsitraukė „Mažeikių“, vos ne vos įveikusių „Šilutę“, kortą. Poros favoritai, be abejo, buvo „Mažeikiai“, tačiau „Statyba“ ir pirmajame mače, ir namuose, kuomet išlygino serijos rezultatą, įrodė, jog, kaip ir pernai, gali nokautuoti mažeikiškius ir antrą kartą iš eilės prasibrauti į finalo ketvertą. Lemiamas ketvirtfinalio mačas turėjo tapti sezono vinimi, tačiau tapo košmaru. Po antrojo mačo prie „Statybos“ palaikytojų stalo dar buvo gvildenamos idėjos apie autobusiuką į Mažeikius, tačiau viltis, kad juodai-baltų susirinks keliolika, greitai užgeso. Priešvelykinis ketvirtadienis, 300 kilometrų, mėnesio pabaiga ir ištuštėjusios kišenės – ne toks jau viliojantis pasirodė esąs vyjezdas į naftininkų miestą.

Vis dėl to kuopelė entuziastų atsirado ir į Mažeikius ketvirtadienio vidurdienį pajudėjome penkiese – WP, Audrius, Čipsas Rimo „audinėje“, o Darius ėmėsi solo reiso savo legendiniu „kabluku“. Prieš pajudant didysis gundytojas Čipsas dar sumąstė atlikti kolektyvinį statymą „Topsporte“ ir štai mes jau kelyje, skardinės atidarytos, kalbos įgauna pagreitį. Pagrindinė tema, be abejo, Jonelio mėginimas vienyti tris sostinės klubus, tarp jų – ir „Statybą“. Liūdnas scenarijus, vyručiai. Nelabai džiaugsmingos buvo ir kitos temos, susijusios su Lietuvos krepšiniu, gal kiek džiaugsmingiau buvo aptartas Radviliškio „Lokomotyvas“ ir šio miestelio stadiono rekonstrukcija.

Automobilis lingavo 90 km/h greičiu, pūslės pilnėjo, Čipsas Pinočeto stiliumi draudė stoti ir vis gyrė mistinę „Gubernijos“ užeigą, kuri pasirodė esanti „Žarijos“ pramogų kompleksu tarp Panevėžio ir Šiaulių. Deja, lūkesčiams nebuvo lemta pasiteisinti – valgiaraštyje, ko gero, nebuvo pusės patiekalų, o charčio priminė prieskonių mišinį, kuriuo bandoma nuslėpti skonį. Ką jau bekalbėti apie mėsos paieškas sriuboje... Maža to, Čipsas sugebėjo pamesti du telefonus prie užeigos, tačiau tai paaiškėjo jau nuriedėjus keliasdešimt kilometrų. Visgi paskambinus atsiliepė kažkas iš personalo ir patikino, kad telefonai rasti ir lauks vakare grįžtančio šeimininko. Čipsas pražvalėjo, Mažeikiai artėjo, prašmatnūs „mersai“ lenkė Rimo „audinę“, laikrodis nenumaldomai tiksėjo, viltys užuosti naftos gamyklos kvapą ir apžiūrėti jos mūrus žlugo...

Visam Mažeikių koloritui apžiūrėti tebuvo pusvalandukas, per kurį sostinės miegamuosius rajonus primenančiais kiemais pasiekėme vietinę pasilinksminimo užeigą „Parnasas“, paskubomis įkalėme po bokalą, pervertėme tikrai prabangų meniu (keturiolika litų už kiek daugiau nei puslitrį sidro paliko įspūdį), ir – į salę.

Vaikinas, pardavinėjęs bilietus, raudo iš džiaugsmo: „Visi bilietai parduoti“. O žmonės vis ėjo, kas metė penkis litus, kas ne. Į apiblukusią salę susirinko apie penki šimtai žiūrovų, mūsų penketukas rado kažkokį laisvą plotelį pačiame balkono pakraštyje. Šalia įsikūręs vietinis erelynas pagailėjo pusmetrio, idant galėtume tinkamai užsirišti vėliavas, iš apačios ne vienas mužikas rodė atkištą faką, tačiau be mužikiško palaikymo „Mažeikiai“ turi ir smagų būrį jaunų supporterių, kurie be didesnio sustojimo skanduotėmis, būgno daužymu, dainomis palaikydavo savo komandą, o per pertraukėles iš jų balkono nusileisdavęs vėliavnešys dar ir ratus aplink salės perimetrą apsukdavo.

Mūsų penketukas irgi netylėjo, tačiau, žinoma, perrėkti šimtą kartų gausesnes pajėgas buvo sudėtinga. Vis dėlto kai kam mūsų palaikymas pakutendavo šiknas, mat jau grįžus į Vilnių „Mažeikių“ svetainėje skaitydamas atsiliepimus užtikau ir tokį „perlą“: „Ka Vilniaus fanai kurie buvo balkone palipe su savo „kutvelos“ veliavom gruza gaudet kai sauket sta-ty-ba o mes saukem py-da-rai:)?“. Citata pateikta tokia, kaip ir parašyta, kad galėtumėte suvokti, kad kai kam iš mažeikiškių reikėtų prasišviesti galvą.

Žaidimas visiškai išsiderino trečiame kėlinyje ir buvo galima jausti, kad vyrukai nebepavarys. K. Brusoko, o vėliau ir G. Marčiukaičio apsistumdymas su V. Pikalavičium gal ir galėjo uždegti komandą, deja...

Ketvirtas kėlinys tapo formalumu, po kurio mažeikiškiai suko ratus po salę, iš balkono byrėjo garsusis konfeti, mes tyliai vyniojomės vėliavas. „Maximoje“ Čipsas nustvėrė romo butelį ir iki pat „Žarijos“ kalbėjo maldas. Jos buvo išgirstos ir telefonus atgavęs palaimintasis herojus prisiekinėjo visai B6 sektai iškelti charčio balių. Be to, vertėtų pagalvoti ir apie naująjį piligrimo kelią – keliais nuropoti nuo Radviliškio „Lokomotyvo“ stadiono iki „Žarijos“. Tai būtų puiki atsvara karo zonai, kur peintbolo lauke gali gauti kulkikę ir į galvikę, ir į kuprikę, kaip skelbiama reklamoje. Ką jau bekalbėti, per kelias minutes „Žarija“ iš visiškai nuvertintos užeigos tapo kultine ir verta A. Užkalnio plunksnos.

...romo butelys tuštėjo, Čipso galva vis labiau linko, tačiau artėjant Vilniaus šviesoms, jis dar spėjo Arnoldui suteikti naująjį krikšto vardą – Volandas.

Fotoataskaita: http://foto.delfi.lt/my_album/70274/