Šeštadienio rytas „Kunigaikščių menėje“, kur laikinai buvo įsikūręs B6 štabas su visais dviem asmenimis, prasidėjo nesėkmingai – nesuveikė mobiliojo telefono žadintuvas, tad nuplaukė viltys spėti į Rokiškio krypties autobusą ir gyvai pasižiūrėti, kokie gi stebuklai vyksta ant Rokiškio ledo, kuomet čia žaidžia Juodupės „Juodupė“.
Vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – perverčiu LKL tvarkaraštį ir mini groundhoppingo paskutinė stotelė aiški: Kėdainiai ir vietos „Nevėžio“ dvikova su sostinės „Sakalais“. Gedulio, dar vakar užhipnotizuoto romantiškuoju groundhoppingu, entuziazmas ima blėsti tiesiog akyse ir net kelios ankstyvosios grogo stiklinaitės maloniai šiltoje Kauno „Sushi Express“ užeigoje nebegali pakeisti jo apsisprendimo – mudviejų keliai skiriasi.
Apsinešęs optimizmas greitai išgaruoja, kai Kėdainiuose išlipu iš autobuso – tai nėra pati smagiausia miesto dalis, o dar vakarykštis fanatielinimas ir pasisėdėjimas smūgiuoja organizmui, taip ir traukia kur nors šiltai prisėsti. Tačiau toks įspūdis, kad šilta tik „Maximoje“. Nusibeldžiu į senamiestį, kur šalia viena kitos yra įsikūrusios kelios užeigos, bet „Auksinis malūnas“ užsakytas, tad prisiglaudžiu blyninėje „Uršulė“, kuri, anot vietinių, priklauso pačiam kniaziui. Amerikietiški blyneliai stringa gerklėje, tačiau čia nors šilčiau nei „Čili picerijoje“. Laimei, jau laikas traukti į Kėdainių pakraštyje įsikūrusį sporto centrą. „Nevėžis“ čia greičiausiai žaidžia paskutinį sezoną, nes naujoji arena, pasak mane vėžinusio taksisto, jau stovi – liko tik vidaus darbai, ir Kėdainiai turės ar tai 1500, ar 2000 vietų areną.
Kelionė su prie taksi vairo debiutuojančiu vairuotoju virto nedideliu detektyvu, gerokai pralinksminusiu mano bepavargstančią sielą. Ginčai dėl nieko tarp „centriuko“ (tik Kėdainiuose teko girdėti, jog „centriukas“ klientui apie taksi atvykimą praneša suokalbininko tonu „Kai taksi atvažiuos, pamajakinsiu“) ir vairuotojų išsivystė į tikrą dramą ir staigiai pakėlė ūpą.
Tačiau labiausiai nuotaika pakilo prasidėjus mačui. Futbolo fanscenoje teko girdėti nemažai negatyvių atsiliepimų apie „Nevėžio“ fanus, tačiau tai, ką išvydau krepšinio varžybose, gerokai nustebino. Klubo, įkurto 1992 metais, svetainėje rašoma, kad fanų užuomazgos pradėjo formuotis 2004/05 metų sezone. Man nežinoma, kaip vystėsi jų judėjimas, bet šiandien Kėdainių fanai atrodo tikrai neblogai. Per mačą su vienais autsaiderių „Sakalais“ aktyvių kėdainiškių, turinčių savo sektoriuką, susirinko per dvidešimt. Ir tai bendroje 200–300 žiūrovų masėje yra nemenkas procentas. Keturios pakabintos vėliavos, kelios mojuojamos vėliavos, būgnas, ir, kas įdomiausia – gana įvairus ir beveik nonstop palaikymas visą mačą. Aišku, kai kas pasiskolinta iš Vilniaus „Žalgirio“, bet buvo ir pora gabalų, kurių man anksčiau neteko girdėti ir jie skambėjo super.
Įdomiausia, kad tuo pačiu metu kitame sporto centro gale esančiame manieže berniūkščiai varžėsi futbolo turnyre, tad dalis žiūrovų, o ir patys jaunieji futbolininkai, galėjo kursuoti iš vienos salės į kitą. Ko gi ne sporto Meka?
Ir, žinoma, šokėjos. Akis buvo kur paganyti, ypač kai merginos narsto po krepšio konstrukcijas :)
O paskutinis epizodas buvo įdomiausias. Laukdamas taksi, tryniausi sporto centro vestibiulyje ir įsikalbėjom su šalikuotu pusamžiu vyru. Paminėjau, kad kartais varinėju po Lietuvą užsiimdamas sporto turizmu. Kažkas priėjo, paklausė, ar aš iš „Sakalų“. Paminėjus, kad palaikau „Statybą“, pusamžio vyro („Nevėžio“ fanas Sigitas) akys staigiai prašvito. Kelias minutes smagiai pabendravome, o pasiteiravus, ar galima kur nors įsigyti „Nevėžio“ šaliką, Sigitas, puikiai prisimenantis „Statybą“, nusirišo savąjį ir padovanojo. Išties smagus momentas – ne tik dėl tokios netikėtos dovanos, žinoma.
Fotoataskaita:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą