Didysis groundhoppingo turas per Lietuvą (II dalis). Plungės „Babrungas“

Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, vėl grįžtu prie „Didžiojo groudhoppingo turo“ – t. y., dar gegužę įvykusios nedidelės kelionės po mažąsias Lietuvos futbolo lygas.

Taigi, ankstų rytą palieku nykųjį Vilkaviškį, kuriame pernakvojau po viešnagės Kybartuose – ir vėl į kelią. Šį kartą teks sukarti apie pora šimtų kilometrų, principingai keliaujant traukiniais. Vilkaviškis-Kaunas-Kaišiadorys-Plungė – tokį maršrutą, gerai susiplanavus laiką ir išnagrinėjus tvarkaraščius, įveikti ilgai neužtrunka, ir štai, akis praplėšęs šeštą valandą ryto, perpiet jau išgriūnu Plungėje.

Karšta, tad stoties prieigose esančioje parduotuvėje nustvėręs kelias agresyviai į Lietuvos rinką besibraunančio „Amstel“ skardines, išsikviečiu taksi ir varau į savo bazę Plungės technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje. Šią viečikę reikėtų įsidėmėti ir kitiems būsimiems keliauninkams – juk būsimajame NKL čempionate keliausime į Plungę palaikyti „Statybos“ mače su reinkarnacijos faktą patyrusiu ir iš regioninės į nacionalinę lygą persikrausčiusiu legendiniu „Olimpu“, ar ne? Bendrabučio koridoriai lyg ir neleidžia nieko gero tikėtis, tačiau įvirtus į „apartamentus“, kurie parai kainuoja 35 litus, keliu nykštį į viršų. Tai du gana erdvūs kambariukai, turintys kelias lovas, virtuvėlę, šaldytuvą, teliką, wc ir dušą, ir, nors žinoma, tai nedvelkia šviežumu bei jaukumu, tačiau prisiminus, kur praleidau praėjusią naktį už 80 litų, Plungei rašau pirmą riebų pliusą.

Atsigaivinęs po dušu ir išplempęs alų, judu į Plungės el stadio, įsikūrusį prie pat stoties, Oginskių dvaro parko kaimynystėje. Tai yra vadinamasis centrinis stadionas, o už bažnyčios galima rasti dar vieną, vadinamąjį Slėnio stadioną (jį galite išvysti fotogalerijoje). Pasak vietinių, šiame stadione vykdavo, o gal ir tebevyksta, regbio varžybos. Mane vežęs taksistas, pats buvęs regbininku, ilgesingai pasakojo apie anuos laikus, kuomet Plungėje buvo ir stipi ledo ritulio komanda, ir regbis, ir „Babrungas“ nelūzeriavo. „O dabar žmonės tik į krepšinį susirenka“, – atsiduso taksistas-exregbininkas.

„Babrungo“ gimtasis stadionas, kaip ir reikia tikėtis, savo architektūra nenustebina – tas pats sovietmečio nedidelių miestelių šablonas su šiokia tokia centrine tribūna po stogu. Esminis skirtumas, lyginant su Kybartų stadionu, jog stadionas praktiškai susilieja su parku, tad jei pabosta žiūrėti, kaip „Babrungas“ grumiasi su varžovais, gali eiti prasiblaškti į parką, apsiraminti žiūrėdamas į ramiai teliūskuojančio tvenkinio vandenį (įdomu, ar daug kamuolių čia sukrito?). Į akis negali nekristi krepšinio aikštelė – pasirodo, yra labiau apleistų krepšinio, antrosios religijos, aikštelių, nei mano gimtosiose Karoliniškėse.

Plungės entuziastai į rungtynes vilioja plakatu, esančiu šalia stadiono, be to, pačiame stadione yra įrengta kaip ir informacinė lenta, kurioje iškabintos suvestinės su varžybų rezultatais, turnyro lentele. Keli senjorai, išsitraukę bloknotėlius, kažką užsirašinėjo į juos, matyt, namuose kaupia „Babrungo“ statistiką – gražu. Kiek toliau išvydęs kavinės skėtį, jau ruošiuosi žerti ditirambus už galimybę nusipirkti kaušą gėralo arba ledų, tačiau apsirinku – pasirodo, čia ponia ruošiasi rytojaus šunų parodai, vyksiančiai stadione, ir jau dėliojasi knygas, atsivežtas bananų dėžėse.

Oras pasakiškas, tačiau stadione anšlago nėra. Kaip vėliau pasakojo vienas plungiškių futbolo entuziastų, visai kitoks vaidas buvo sovietmečiu, o kai Plungėje buvo surengtas „Tiesos“ (buvo toks komunistinis spaudos organas) taurės finalas (dabar – LFF taurė), žmonių buvo marios.

Dabar gi centrinėje tribūnoje įsitaisęs koks pusšimtis žiūrovų, dar apie šimtą susėdo ant suoliukų priešais centrinę tribūną. Suoliukai valdo, mat gali pasimėgauti saule, o ir uodai nepuola, kaip centrinėje tribūnoje. Jokių fanų, jokių vėliavų ar paskandavimų, abejingas saulėgrąžų lukštenimas ir viena kita frazė, skirta teisėjui ar progą praleidusiam futbolininkui. „Akmenė“ sukala žaliai-baltus aikštės šeimininkus, pelnydama du įvarčius po puikių kontratakų, ir žiūrovai skirstosi.

Išlinguoju ir aš. Žingsniuodamas Plungės gatvėmis vis galvoju – kaip čia taip yra, jog Mažeikiai (apie 40 000 gyventojų), Plungė (~ 23 000), Telšiai (~ 29 000) yra komandinių sporto šakų užribyje? Kiek daug klasikinių Žemaitijos derbių galėtų vykti aukščiausiu lygiu, o viskas jau eilę metų prasideda ir baigiasi II lygos Vakarų zonoje. Atrodo, šešiolika tūkstančių gyventojų turintys Gargždai (viena futbolo komanda A lygoje, viena kašio komanda – NKL'e) yra taip netoli, bet skirtumai didžiuliai.

Visa kita Plungėje net labai neblogai, aišku, gal išskyrus kiek arogantiškas kavinės „Kaukė“ (tokia kultūros namuose įsikūrusi mega kavinė pagal Plungės standartus) padavėjas, tačiau jas pamiršti prisėdęs mažutėje, jaukioje picerijoje „Verona“, kur „Švyturio Memelbrau“ sulenda ypatingai gerai.

Foto ataskaitą rasite čia: http://foto.delfi.lt/my_album/67101/