Jau senokai galvoje kirbėjo mintis prasinešti pro žemąsias Lietuvos lygas, tačiau teko palaukti pora metų, kol kaip dangaus mana į rankas nukrito kelios dienos atostogų. Tad ilgai nedelsdamas susidariau tvarkaraštį, į kuprinę įsimečiau fotoaparatą ir ketvirtadienį (gegužės 17 d.) popiet traukinuku išdundėjau iš Vilniaus.
Pirmasis taškas – Kybartai. Savo laiku teko nemažai trankytis po Lietuvą, tačiau šis pasienio taškas lyg užkeiktas nesidavė aplankomas. Vis dėlto galų gale legendinis Lietuvos futbolo istorijoje miestelis atvėrė savo vartus.
Nuotaika nuo pat kelionės pradžios buvo atmosferinė – gal dėl to „kaltas“ tas seniai jau beragautas atostogų – tokių, kai prieš nieką nesijauti atsakingas ir niekam neturi atsiskaitinėti – skonis, gal apniukęs gegužės dangus, gal Mergaitės istorijos atomazga Garliavoje. Traukinys iš Kauno kaip tik judėjo pro šį karštą tašką, buvo proga prisiminti NKL finalo ketvertą ir tą slegiantį vizitą Klonio gatvėje.
Tačiau jau po kelių minučių, iš akipločio dingus Garliavos pavadinimui, mintys vėl grįžo prie Kybartų, juk miestelis svarbus ne tik futbolo istorijos prasme: būtent šis pasienio miestelis tapo paskutine lietuviška vieta, menančia į Vakarus pasitraukusį A. Smetoną, o kur dar Lenino stabtelėjimas ir Turgenevo palaikų pervežimas.
Pirmas įspūdis įkvepia: nesibaigiantys krovininių traukinių ešelonai, atrodo, tik stovėk ant tilto ir mėgaukis trainspottingu. Be to, nuo tilto atsiveria neblogas vaizdas į, jei taip galima pavadinti, Kybartų senamiestį, kuris sėkmingai derina raudonų plytų vokišką architektūrą ir tradicinius lietuviškus medinukus, cerkvę, bažnyčią. Tačiau nusileidus nuo pėsčiųjų tiltų, šis žavesys staigiai ir dingsta.
Pagrindinė apie šešis tūkstančius turinčio miestelio gyventojų arterija – J. Basanavičiaus gatvė, kuria be perstojo Karaliaučiaus link zuja fūros. Palei ją ar netoli jos ir išsidėstę visi svarbiausi taškai, pradedant užeigomis ir kebabų kiosku, baigiant legendiniu „Sveikatos“ stadionu, kuris yra toje pačioje vietoje, kur 1919 metais ir buvo pradėtas spardyti kamuolys. Miestelį kerta Ėglupis, kuris tik žemėlapyje atrodo kaip pusėtina upės gija, o iš tikro – greičiau griovys, nei upė.
Vietos užeigoje atbulais dantimis sukramtęs itin keistą močiutės kepsnį (10 lt), apsidžiaugiu, šaldytuve išvydęs mažą „Amstel“ skardinę (3 lt) – vis šiokia tokia sėkmingesnė alternatyva „Švyturiui/Utenai“, kuris Vilkaviškio krašte dar valdo. Nuotaiką kiek praskaidrina prie šios užkandinės pritvirtintas „Utenos gėrimų“ ženklas – ar dar kas jį atsimena? O Dieve, Utena tuomet dar nustebindavo fantastišku GJ bei „Gaudeamus“ alumi... Et, prisimenu studentiškas 1992-1996 metų šventes, ir akyse tvenkiasi prisiminimų ašarų upeliai...
O štai ir stadionas. Įėjimas į šventovę, žinoma, nieko nekainuoja – būtų keista, jei antroje lygoje būtų kitaip. Kybartų „Sveikata“, kiek atsigavusi po nokdauno, patirto Kaune nuo Prienų „Rūdupio“ (kybartiškiai ne tik į savo vartus leido vieną įvartį po kito, bet patyrę vieno žaidėjo nokautą pačia tiesiausia šio žodžio prasme (futbolo rungtynės trumpam virto bušido ringu, kas, rodos, žemosiose Lietuvos lygose nėra labai retas reiškinys), išėjo iš aikštės) iš karto pabandė kibti į atlapus Naujosios Vilnios „Granitui-2”, ir po dviejų kontratakų pirmą kėlinį baigė pirmaudama 2:0. Per pertrauką dar pasižvalgau aplink – sovietinės architektūros centrinė tribūna su plastikinėmis sėdynėmis, joje – apie šimtą aistruolių, keli kibicai net vilki „Sveikatos“ marškinėliais. Jokių skanduočių ir raginimų, tačiau į įvykius aikštėje reaguojama aktyviai, žinoma, nepamirštant į burną susižerti išlukštentų saulėgrąžų ar gurkštelėti spirituoto vynelio.
Antras kėlinys „Sveikatai“ prasideda ir baigiasi katastrofiškai: vienas po kito sukrenta trys įvarčiai, patys nekantriausi žiūrovai kyla nuo kėdžių, apžergia dviračius ir dingsta pamažu kylančioje gegužės migloje (laikrodis jau rodo apie puse devynių valandų vakaro). Vis dėlto, apie 80 procentų tribūnų dar laukia stebuklo, bet paskutinę minutę sulaukia ketvirto įvarčio į „Sveikatos“ vartus – tuomet aistruoliai jau masiškai kyla iš savo vietų, nors teisėjo švilpukas, turintis pranešti apie mačo pabaigą, dar tyli.
Pirmoji groundhoppingo turo diena baigiasi nemenkomis išlaidomis. Viešasis transportas jau senokai nebekursuoja, tad iki nakvynės vietos Vilkaviškyje, esančiame už 20 km, tenka nusigauti taksi (40 lt). Viešbutis „Širvinta“ ištiesia „malonės“ ranką – vienviečių laisvų kambarių nėra, tad už vienviečio kainą (80 lt) įsileidžia į dvivietį. Viešbutis (vienintelis Vilkaviškyje) įvertintas dviems žvaigždutėms, tačiau įspūdinęs į kambarį pagalvoji: tai kaip tada atrodo vienos žvaigždutės viešbutis?
Foto ataskaita rasite čia: http://foto.delfi.lt/my_album/66177/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą