Panevėžys calling

Šį kartą – trumpas ir konstruktyvus įrašas. Šeštadienį Vilniaus „Žalgiris“, praėjusią savaitę ant menčių paguldęs „Sūduvą“, sieks parklupdyti ir „Ekraną“ (mačo pradžia 16 val.). Jei tą pavyks padaryti, žaliai-balti iki soties galės kirsti velykinius kiaušinius žinodami, kad į sostą atsisėdo bent dviems turams.

Kita vertus, tikėtis lengvos kovos Panevėžyje, ir dar atsarginėje aikštėje, vargu ar verta. Tačiau Lietuvos Čikagos kriminalizuota romantika – garantuota. Kaip ir iš kurio kampo bežiūrėtum, nusimato tikrai įdomus mačas. Aktualus klausimas – kas vyksta ir kaip vykstame? Variantai: a) kažkas paskambina tuo Ugn duotu telefonu vyresniesiems B6 draugams – jei jie organizuoja autobusą, tai būtų turbūt pigiausias ir patogiausias būdas; b) kažkas iš turinčių teises ir automobilį duoda blaivybės įžadus ir mesteli mobą pirmyn-atgal; c) pirmyn ir atgal sulakstom viešuoju transportu, bet tai nėra pigu – gali susidaryti ir apie 70 lt į abi puses.

Delnai drėksta: Garliavoje – „Statybos“ ir „Žalgirio“ (junior) mūšis

Antradienio vakarą kur kas įdomesni dalykai nei Čempionų lyga dėjosi NKL'e. Pagal lemiamų rungtynių tarp Sūduvos bei Žalgirio jaunimo (700 žiūrovų) ir Naftos-Universiteto bei Delikateso (400 žiūrovų) aprašymus suprantu, kad koks nors Lietuvos televizijos kanalas būtų visiškai neapsirikęs, jei būtų parodęs šiuos mačus.

Kaip ten bebūtų, Final4 pusfinalyje turime, chm chm, Žalgirio jaunimą. Ir nors tai tik jaunimas, bet suprantama, kur suka paralelės. Ir nė neabejoju, kad jei balandžio 14-ąją BC Žalgiris neturės kokio mačo namie, Garliavą užplūs šimtinės žaliai-baltų supporterių. Mes turime juos perrėkti.

Per reguliarųjį sezoną jaunuosius žalgiriečius sugebėjome nudrožti ir namie, ir išvykoje – ir štai dabar laukia lemiama akistata. Komentaruose toliau svarstome apie palaikymo lygmenį ir kas ketina vykti į, nė kiek neabejoju, aistrų ir emocijų katilą.

Judinam Lietuvos regbio rinktinės marškinėlių reikalą

Anądien sparčiai populiarėjančio portalo http://www.b6.lt/ savininkas Gedulis, patikėjęs Waltenui vesti orų rubriką (turbūt žvelgdamas tolyn į ateitį, B6 televizijos kanale jis Waltenui patikės ir orų berniuko funkciją), metė rūstų žvilgsnį į kitus pavaldinius, ir, išspjovęs rudą tabokos gniutulą, pradėjo savo tiradą: „Ir už ką aš jums tokias babkes moku? Už ką? Juk ne kartą sakiau: daugiau porno, o ne „Statyba“ per „Statybą“.“ Stebėdamas įsiutusį savininką, greitai užsiauginusį pilvą portalo dėka, pajutau, kaip kažkas degina skrandį. Ne, šį kartą tai ne „Švyturio“ rūgštis, o įtakingos žiniasklaidos priemonės vienintelio akcininko pavedimas parašyti laiškelį Lietuvos regbio federacijai ir išsiaiškinti, kaip ir kur galima įsigyti rinktinės marškinėlius – išvyka į Rygą juk, galima sakyti, ant nosies.

Jau pora savaičių praėjo, o aš, švaistydamas solidų honorarą, apie tai nė nesusimąsčiau. Tad vėlų pirmadienio vakarą suėmiau save į rankas, pasmailinau plunksną ir ėmiau krebeždenti ant balto popieriaus lapo. „Sveika, mylima Lietuvos regbio federacija. Jums rašo beviltiški nuo heroino užsikrušę Cobaino gerbėjai, kurie tikisi, kad jūs mums nahaliavu duosite pora maikučių, kurias mes prakalsime ir, švęsdami eilinį prispaudimą įskaitiniame plote, turėsime ką susileisti.“ Ne, ne, žinoma, tai tik nesveikas bandymas pasveikinti jus, mielieji sektantai, su praūžusia balandžio pirmąja.

Gana beletristikos, dabar aiškiai ir konkrečiai: taip, brūkštelėjau laiškelį pirmadienio vėlų vakarą (vienuoliktą vakaro) trimis adresais – oficialiu regbio federacijos ir http://www.lrf.lt/ tinklapio kontaktų skiltyje rastais asmeniniais prezidento ir generalinio sekretoriaus.

Nepraėjo nė pusvalandis ir gavau Irmanto Kukulskio (generalinio sekretoriaus) atsakymą (pirmadienį, puse dvylikos vakaro!). Neteko dar su gerb. Irmantu susipažinti, tačiau tikiuosi, jog pavyks ir įspūdį paliks tokį pat gerą ir šiltą, kaip ir jo laiškelis.

Taigi, turime įmonės, kuri gamina marškinėlius, kontaktus. Kitas žingsnis jau turi sekti iš mūsų pusės – tai yra marškinėlių kiekis. Netempdami gumos komentaruose nurodome a) pageidaujamų marškinėlių skaičių (kiek vienetų – tik sau ar ir didžiakrūtėms meilužėms iš Visagino) b) dydį.

Ole ole, mūsų laukia violetinė Garliava!

Velniškai gaila, kad taip ir nepavyko savo akimis pamatyti, kaip po „Statybos“ kojomis krenta Radviliškio kašiorai (o juk mažai kas tikėjo, kad 9-ąją vietą reguliariajame sezone užėmusiai „Statybai“ pakaks vos dviejų mačų, kad sumindytų reguliariojo čempionato nugalėtojus).

Tikiuosi, kad šio istorinio įvykio liudininkai, B6 kašio sekcijos sektantai, kai atsigaus po milžiniškais kiekiais išgertos alaus putos, komentaruose papasakos daugiau detalių – ar buvo atvykę garsieji mėlynai balti Radviliškio „United“ ultrasai (namuose dažnai į savo sektoriuką surenkantys apie dvidešimtinę), kiek bokalų dužo šįkart „Fokuse“ ir galbūt vėl pastebėta naujų/senų veidų balkone?

Dabar grįžkime prie realijų – oficialiai lyg dar ir nepatvirtinta, tačiau beveik neabejojama (na, bent jau taip praneša šaltiniai nuo stalo :))), kad finalo ketvertas vyks violetinėje Garliavoje balandžio 14–15 d. Žinant, kad Garliava netrukus taps Lietuvos Meka ir Medina, į kurią plūs (ir plūsta) minios piligrimų, tai yra, sakykime, visai neprastas NKL pasirinkimas, mat galima praplėsti akiratį ir „aplinkkrepšinio“ srityje :))

Belaukiant šio savaitgalio (be abejo, būtina planus suderinti su šeima/darbdaviais/bulviasodžių organizatoriais), komentaruose reikėtų aptarti kelis dalykus: kas varo? kaip varo? su nakvyne ar be nakvynės? Ir gal vienas svarbesnių dalykų – gal reikėtų ir kokią choreografiją sukurpti?

Radviliškio dilema

Šį kartą trumpai – jau ketvirtadienį „Statyba“ keliauja į Radviliškį, kur už krūtų čiups reguliariojo sezono nugalėtojus. Tai bus paskutinė kliūtis pakeliui i finalo ketvertą. Turbūt daugelis rekordiškosios antradienio išvykos dalyvių trečiadienio rytą pabudo skaudančiomis galvomis – gal ne tiek dėl išlenktų birzgalo skardinių, kiek dėl darbinio streso. Vis dėlto nėra taip paprasta įsipaišyti į atkrintamųjų grafiką – kitais metais reikės imti atostogas :)

O bet tačiau – pramušti išvyką į Radviliškį svajojau jau nuo pat sezono pradžios. Žinote, kaip būna: dunksintis traukinys, patogiai ištiestos kojos, koks gėralas rankose ir stambiakrūtės palydovės... Tad trečiadienio rytą, nuvaikęs šiokias tokias pagirias, dirstelėjau į traukinių ir autobusų grafikus. Liūdna, bet tiesa: kainos nedraugiškos (nuo 32 lt traukiniu iki daugiau nei 40 lt autobusu), laikas nedraugiškas (paskutinės viešos transporto priemonės iš Radviliškio išvyksta pusę aštuonių), viskas taip nedraugiška, kad, rodos, Dievas išgirdo Gedulio vakarykštę frazę apie „klubas plačet“. Norisi net ne verkti, o raudoti ir Radviliškyje išmūryti Raudų sieną.

Bet griebiausi šiaudo – legendinio FC Independiante baltojo autobusiuko-casino vairuotojo, atraminio saugo Danuko. Taigi, kol kas viskas kybo ore, tačiau yra šansas, kad šis death metalistas pasikinkys plieninį žirgą (tiesa, lengvąjį) ir pasuks vairą Radviliškio kryptin.

Viskas išaiškės greičiausiai tik ketvirtadienį ryte, tad dar turime keliolika valandų komentaruose tarti preliminarų „Taip“ ar „Ne“.

Jonava 2.0: atmosferinė rekordinė išvyka

Tai, kas atrodė visiškai nereali vizija (ypač, kai pačioje sezono pradžioje balkone mačus stebėdavo keli žmogeliai), išsipildė su kaupu – 2012 metų kovo 27-ąją „Statybos“ supporteriai gali apibraukti raudonu markeriu kaip istorinę datą.

Jau po šeštadienio rungtynių, kuomet „Statyba“ ištraukė nerealų mačą su jonaviškiais, buvo aišku, kad didesnis ar mažesnis desantas Jonavoje bus, tačiau vargu bau kas tikėjosi, kad susirinks visa solidi brigada – dvylika brolių, juodvarniais lakstančių: Matulka, Meška, Čipsas, Chirurgas, WP-Lietsargis, Waltenas, Gedulis-Champagne, Audrius-Neofolk, naujokas Rimas, naujokas Vileika (vardas užkrito), Vytenis-Lerva-Pipiras ir Darius Brolis.