2014 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

Tauragės dvikova: „Tauras“ prieš Radži

„Žalgiris ir Tauras for ever mano širdyje“, – tokią Jašiūnų (Šalčininkų raj.) gimnazisto frazę galima rasti feisbuke. Retas dalykas, kad paauglys siųstų tokį prisipažinimą meilėje žemaičių klubui, kuris dabar murkdosi I lygoje, tiesa? O juk buvo laikai... 1987-aisiais, kai „Žalgiris“ SSSR čempionate iškovojo bronzos medalius, Lietuvos pirmenybių aukščiausioje lygoje debiutavęs Tauragės „Tauras“ papildomoje kovoje po baudinių serijos ant menčių paguldė Vilniaus SRT (Statybos ir remonto trestą) ir užsikabino aukso medalius. Pirmą ir kol kas vienintelį kartą. Tačiau dar labiau nei tolimi 1987 metai futbolo bendruomenei įsirėžė 2011-ieji, kuomet apie į Europos taurės kvalifikacines varžybas patekusio „Tauro“ ir olandų „Den Haag“ akistatas buvo kalbama ir rašoma labai daug. Ne tik dėl to, kad į Kauną (kur „Tauras“ žaidė namų rungtynes) suplūdo nemenkas kiekis aršiųjų Varšuvos „Legia“ fanatikų, draugaujančių su „Den Haag“ – „Tauras“ netapo berniuku, kurį visi muša: namuose po atkaklios kovos nusileista 2:3, išvykoje – 0:2, ir tai tikrai nėra tie rezultatai, dėl kurių turėtų kaisti ausys.

Tačiau tai buvo prieš trejus metus, kai „Tauro“, besiruošiančio pakviesti žiūrovus į rekonstruotą „Vytauto“ stadioną, ateitis žadėjo būti šviesi ir be debesų.

Deja, klubo nūdiena šiandien yra tokia: komanda žaidžia senajame stadione ant dirbtinės dangos (mat naujajame stadione negalima žaisti dėl bėdų su veja), blaškosi pirmoje lygoje ir nežinia, kada vėl pravers A lygos vartus.

B6 į Tauragę išsiruošė dar rugppjūčio mėnesio viduryje, kuomet „Tauras“, atsitiesęs po nesėkmių serijos, laimėjo tris pergales iš eilės ir namuose priėmė Kazlų Rūdos „Šilą“.

Iki mačo dar buvo likęs gabaliukas laiko, tad puiki proga pasižvalgyti po miestą, kuriame nebūta gal penkerius metus, gal daugiau. Tauragė, kurioje gyvena 20 000–23 000 žmonių, šiandien atrodo nerealiai išsipusčiusi – bent jau centrinė miesto dalis. ES pinigų dėka daugelis Lietuvos miestų ir miestelių tvarkosi, tačiau tokios švaros kaip centrinėse Tauragės gatvėse dar niekur matyti neteko. Deja, ES pinigai meilės futbolui nepridėjo, ir panašu, kad reprezentacinės miesto komandos populiarumas gerokai priblėsęs. Matyt kaip visur – visiems reikia tik pergalių, Europos taurių varžybų, titulų, o štai klubo, aplinkui kurį buriasi bendruomenė, sąvoką priimtina tik nedideliam būriui tauragiškių. Tačiau, iššskyrus gal kelis atvejus, kur Lietuvoje yra kitaip? Vis dėlto nesmagu pamatyti taksistus ir pardavėjus, tik numojant ranka, paklausus, ar eis į šio vakaro rungtynes. „Iškrito iš A lygos, nieko nebėra iš tos komandos“, – maždaug taip argumentuodavo mini sociologinės apklausos dalyviai. Kaip tik tą patį vakarą Tauragėje turėjo vykti „Superfiestos“ koncertas su keliomis šalies popžvaigždutėmis ir miestas tiesiog gyveno šia žinia. Klausimas „Ar eisi į Radži?“ tvyrote tvyrojo ore. Jau ryte, iš viešbučio lėkdamas į autobusų stotį (kai kurie Tauragės taksistai, beje, nepripažįsta skaitliuko ir demonstruoja nemenka godumą), iš vairuotojo išgirdau, kad „ten žmonių buvo normaliai“. Pora tūkstančių? „Gal ir daugiau“.

O mūsų laukia du Tauragės stadionai. Vienas jų, 2011 m. už kiek daugiau nei 4 milijonus litų (tokia informacija plaukioja internete) rekonstruotas, dar šlovingais 1987 metais pastatytas „Vytauto“ stadionas, pasitinka užrakintais vartais, tad tik iš toli galima žvilgelėti į šią tris tūkstančius žmonių talpinančią Žemaitijos futbolo šventovę.


Kitas taškas - „Tauro“ dirbtinės dangos aikštelė, dar žinoma kaip senasis stadionas. Paprastai periferijoje stadionai įterpiami į parko teritoriją, o štai šis stadionas unikalus tuo, kad iš vienos pusės jis remiasi į skverą, iš kitos pusės – į privačius namus (galiu garantuoti, kad tikrai kažkuriam iš šių namų savininkų teko traukti kamuolį iš svetainės), o dar iš dviejų pusių stadioną juosia plytinės sienos, už kurių garažiukuose verda plika akimi nematomas gyvenimas. Garažininkus taip pat kartais bombarduoja futbolo kamuoliai – tuo teko įsitikinti per petrauką, kuomet vienas apšilinėjantis žaidėjas pasiuntė kamuolį anapus sienos ir pats nukiurnėjo jo pasiimti. Nepamenu, kad būtų grįžęs nei žaidėjas, nei kamuolys.


Po išpuoselėto Utenos „Utenio“ stadiono, ši aikštelė padvelkė ypatinga atmosfera. O kai dar senieji „Tauro“ fanai papasakojo apie 1951 metais miško broliams prijaučiančio vaikino čia per gegužės šventes susprogdintą bombą, supranti, kad turi šansą savo rankomis pačiupinėti ne tik futbolo istoriją.

Tauragės ultros „Tauragai“ – fenomenalus reiškinys. Ne tik dėlto, kad jie vieninteliai pirmoje lygoje važinėja paskui savo komandą ir neretai dar ir kokį pyro šou surengia. Jie savo gretose turi turbūt vyriausią faną – septyniasdešimtmetį Joną, kuris ir komandą palaiko, ir medines lenteles mediniame tablo (kokiu gali pasigirti ir LFF stadionas) pakeičia. Dar yra Kęstas ir Rūlis – abu jie prisimena „Tauro“ triumfą 1987 metais.


Ir keliolika vaikinukų, entuziastingai laidančių savo gerkles ultra stiliumi. Kiek neramu, pagalvojus, kad dalis jų baigs mokyklas ir greičiausiai išsivažinės po didmiesčius – ar atsiras naujokų, kurie papildys fanų, be kurių mačų atmosfera būna visai kitokia, gretas?


Jaunimo, mėgstančio futbolą, stadione tą kartą susirinko nemažai. Sprendžiant pagal marškinėlius – mėgstamiausia komanda yra ne „Tauras“, o „Barcelona“. Bet galbūt tik laikinai? Yra ir senjorų, ir blatno jaunimo, ir drovių žemaitukių.


Ir netgi keli tylūs „Šilo“ gerbėjai. 


Pagal oficialų protokolą stadione tą dieną apsilankė apie 300 žiūrovų (geriausiais laikais į varžybas sugužėdavo ir per tūkstantį), o bilietus po 5 litus pardavinėjanti moteris džiaugėsi, kad atėjo apie 200 žmonių. „Tiek žmonių, ko gero, šiemet dar nebuvo“, – džiaugėsi kasininkė. Toks ažiotažas (jei tai galima laikyti ažiotažu) buvo suprantamas – „Tauras“ siekė ketvirtos pergalės iš eilės ir ją iškovojo.

Stadionuose mirkstanti vietinio laikraščio reporterė Karolina Stažytė, kuri atlieka ir komandos fotografės, ir viešųjų ryšių specialistės funkcijas, tą dieną šypsojosi – jos tėvo treniruojama komanda, nors ir nukraujavusi, tačiau įrodinėjo, kad kovinga dvasia niekur nedingo. Tačiau ar užteks vietos futbolo entuziastams parako vėl „Taurą“ prikelti dideliems žygiams? Čempionų titulo trisdešimtmetis – ne už kalnų...


Fotoataskaita:


























5 komentarai:

  1. Šaunus straipsnis, buvo malonu jus pamatyti Tauragėje :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tas jaunimas, kuris buvo jau pabaigęs mokyklas toliau palaiko Taurą :))

    AtsakytiPanaikinti
  3. tai super! nieko, sunkus laikai kada nors baigiasi, manau, 2017 m. ateis svente ir pas jus :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Tauragė tiki savo nauja augančia futbolininkų karta, tiki treneriais Stažiais, klubo savininkais ir tikisi pergalių ateityje. Sėkmės ir entuziazmo visiems!

    AtsakytiPanaikinti