Groundhoppinam: FBK – „Druskininkai“

Praėjus dešimčiai dienų, vėl sugrįžkime į gegužės 19-ąją, kuomet sekinančiame LFF taurės trileryje „Žalgiris“ nukovė „Šiaulius“ ir žaliai-balta torsida išsibarstė kas sau. Negalėjau nepasinaudoti proga pasižiūrėti, kaipgi dabar atrodo kadaise „skudetus“ vieną po kito skynęs Kauno FBK, nūnai besimalantis antroje lygoje – kaip tik tą pačią dieną geltonai žali turėjo žaisti namų mačą prieš „Druskininkus“.

Gidu maloniai sutiko pabūti Gonzikas, FBK palaikantis (tiesa, ne aktyvo sektoriuje) dar nuo „Bangos“ laikų. Taigi, susitikimo vieta – pirmasis, jei tikėti legenda, Kauno kooperatyvas „Kregždutė“, kur pagaliau galima kiek atsipūsti nuo varginančios saulės. „Budweiseris“ iš skardinės gerklėn suteka pašėlusiu tempu, o pica nustebina nelauktai ypatingai maloniu skoniu. Iš pradžių galvojau, jog taip tiesiog atrodo žiauriai praalkusiam žmogui, tačiau vėliau virtualioje erdvėje radau žarstomus komplimentus, kad „pagal skonį tai arčiausia itališkoms picoms“. Pirmas sustojimo taškas dar labiau pakėlė nuotaiką, o tualete netyčia užrakintas Gonzikas suteikė pikantiškumo žiupsnelį.

Išvadavus KNK šefą iš tualeto pinklių, žingsnis po žingsnio iriamės NFA aikštyno link, pakeliui Gonzikas supažindina su Kauno istorijos fragmentais. Štai kad ir NFA – seniau čia vykdavo kariniai paradai, vėliau purvyne skendo regbio stadionas, o štai dabar – kelios futbolo aikštės, ledo arena (nors pats Jonas ją vadina tiesiog čiuožykla), viešbutis su jame esančiais ofisais ir sporto butikais.

Prieš įžengdami į aikštyną, nusiperkame dar po kelias skardines ir štai jau kuriamės tribūnoje. Žmonių nėra daug, tačiau nepalyginsi su tais skaičiais, kuriuos gali matyti mačų suvestinėse iš Vilniaus stadionų. 175 žmonės karšto sekmadienio vakarą gal ir nėra daug, bet bent jau įrodo, kad tikrą dramą pergyvenęs tituluotas klubas vis dar turi savo žiūrovą, ir, žinoma, ultras. Jų mače su Druskininkais buvo apie dvidešimt, iškabintos kelios vėliavos. Palaikymas gana vangus, bet vis šis tas.

FBK iš lėto, bet užtikrintai daužė druskininkiečius ir rezultatas nenumaldomai augo – augo taip, kad vaikinukas, rankiniu būdu keisdamas skaičius tablo, kurį laiką net apsigyveno ant kopėčių. Tai buvo turbūt pati smagiausia ir ramiausia popietė stadione – nei piktų žulikų, įnirtingai graužiančių saulėgrąžas ir laidančių neva kietas replikas, nei lazdą perlenkiančių apsaugininkų, į pavėsį palindusi tribūna: tikras futbolo lounge'as.