Garliavos savaitgalis. I dalis

Organizmui kiek apsivalius, pagaliau atsirado jėgų brūkštelėti apie praėjusio savaitgalio Garliavos įvykius. Tinklapio http://www.b6.lt/ redkolegija tikisi, kad savąją įvykių versiją bei detales apie puotą Vilkijoje pateiks ir specialusis karo korespondentas Gedulis Mephistophilus, o kol kas pora sausų sakinių ir krūva vaizdų iš NKL Final Four (būtent taip nacionalinė krepšinio lyga įvardino finalo ketvertą, o ir renginio reklaminis dizainas priminė lyg ir kokį NBA šou, ne lietuviškos kašės finalinę seriją).

Garliavą, tapusią Kauno „LKKA-Atleto“ namais, jau reguliariajame sezone buvo pramušęs vienas statybfanis, tačiau jo įspūdžiai buvo žiauriai kuklūs, tad absoliuti dauguma keliavo į naująjį Lietuvos piligrimystės centrą kaip į neatrastąją žemę.

Šeštadienį į pusfinalio mačą su „Žalgiriu-A. Sabonio krepšinio centru“ išsiruošė anaiptol ne masė juodai baltų. Iš viso suskrido, berods, apie trylika etatinių rėkikų iš balkono, ir, kas maloniai nustebino – gal kokia penkiasdešimtinė, šešiasdešimtinė, o gal ir daugiau pasyvesnių „Statybos“ sirgalių. Šeštadienį C tribūna atrodė iš ties solidžiai. Manau, ne vienas tikėjosi, kad jaunuosius žalgiriečius atvyks palaikyti kas nors iš aktyviųjų „Žalgirio“ supporterių – „Green Death“ ar GWB, bet... Matyt, arba Pasvalys, arba Zuchero koncertas naujojoje arenoje pasirodė kur kas svarbesnis žaliai-baltai armijai. Visada galvojau, kad tik Vilniuje turbūt gali būti tokia situacija, kad top komandos jaunimas nesukelia jokio susidomėjimo, tačiau, pasirodo, taip yra netgi Kaune. O juk „Žalgirio“ ir A. Sabonio centro sąsajos yra kur kas tampresnės/glaudesnės, nei savo laiku buvo tarp „Lietuvos ryto“ ir „Perlo“. Na, bet tai jau top komandų ir jų dukterų reikalas. Faktas tas, kad statybfanių palaikymas į vienus vartus nunešė kauniečių/garliaviečių plojimus. Kalbant apie apipavidalinimą, iš kauniečių pusės jo nebuvo jokio, o „Statybos“ supporteriai išskleidė tris vėliavas, vieną piratinį a la vimpelą ir net kaukolėtą juostelę, plius mačo pabaigoje sužibo triumfo žvakutės, gerokai keliems tribūnos veikėjams apsvilinusios pirštus.

Pačią areną galima užskaityti. Žinoma, kiek trūksta iki Utenos, bet tikrai ganėtinai jauki. O kad kas nors panašaus išdygtų Vilniuje – 1000-1200 vietų šviesi betoninė-plieninė arenėlė: kad ir vietoje „Ekinstos“ bunkerio ar marčiulionkės medinuko.

Šeštadienio pusfinalis, galima sakyti, buvo suvalgytas vienu ypu. Puikus oras, puiki nuotaika – visgi keliaujam į finalą. Po mačo, apžiūrėjus Vytenio nudrožtą padangą ir palingavus, kol automobilio ratas buvo keičiamas į talką pasitelkus, pasirodo, ne tik dantų techniko, bet ir autoserviso darbuotojo talentą turinčio Čipso rankas, palaikytojai skyla į dvi stovyklas: vieni dunda baliavoti į Vilkiją, kiti gi namo į Vilnių, kur trise dar nusėdam keliuose prabangiuose restoranuose Algirdo gatvėje. Prisijungia ir Audrius-Neofolk, kuris turi puikią progą dar kartą išklausyti potencialaus B6 sektanto Luko Misiūno, himno apie Budzinauską autoriaus, postringavimą apie tai, kaip jo norvegų kalba išleistas Vilniaus gidas užkops į bestselerių sąrašo pirmą vietą.

Sekmadienio, finalo, rytas prasideda nuo kaušo šalto vandens, kuris nors kažkiek sušvelnina tą ne patį maloniausią nesvarumo pojūtį... (tęsinys kitą kartą)

O kol kas – fotkės iš finalo http://foto.delfi.lt/my_album/65125/ (pusfinalio kortelė kažkur pasimetė, bet gal pavyks surasti. Į foto sumesti visi vaizdai – ir tribūnos, ir arenos, tad albumas viešas. Jei kas nepageidauja savęs matyti fotkėse, rašykite komentaruose – pridengsime arba ištrinsime).