Po septyniolikos metų: krepšinio rokenrolas Plungėje

Dar praėjusių metų pavasarį, kai 2011 metais atgimęs Plungės „Olimpas“ (įdomi paralelė – ir Vilniaus „Statyba“, ir Plungės „Olimpas“ savo egzistavimą baigė po 1997 metų sezono ir vėl atsikūrė 2011 metais) pirmu bandymu iš Regioninės lygos pateko į NKL, potencialių išvykų žemėlapyje atsirado šis Žemaitijos taškas.

Senųjų statybfanių pasąmonėje taip užsifiksavo 1996-ųjų išvyka į Plungę, kur vyko LKL ketvirtfinalio serijos tęsinys (vilniečiai pirmąjį serijos mačą buvo laimėję vienu tašku – kaip pasakoja liudininkai, G. Bačianskas tiesiog sukūrė stebuklą), tad Plungėje turėjo vykti mirtina kova, deja, „Statybai“ pasibaigusi nesėkmingai.

1996-ųjų Plungės atmosfera su savo tūkstantine žiūrovų auditorija, kultiniu „Sveiki atvykę į pragarą“, alumi už kelis litus ir žemaitiška dora širdimi neišvengiamai tapdavo kiekvieno nugėrimo viena temų, tad išvyka į Plungę praktiškai buvo užprogramuota jau tada, kai buvo paskelbtas 2012/2013 m. sezono NKL tvarkaraštis.

Autobusiuko, prie kurio vairo sėdo vienas 1996-ųjų aistrų liudininkas Povilas-Lysas, ekipažas praktiškai buvo suformuotas dar likus savaitei iki vasario 15-osios. Į jį be Povilo įsirangė dar du oldskūliniai fanai – Matulka ir Studentas, A. Sabonio pirmąjį šaukimą NBA tarp Atlantos „Hawks“ ir Portlando „Trail Blazers“ dalijantis sporto enciklopedininkas Čipsas, indie groudhopperis Rimas, B6 portalo gijų valdytojas WP, išgėrinėjimo Fabijoniškių brūzgynuose mėgėjai Waltenas ir Gediminas G ir vinilo formato puoselėtojas Audrius-Neofolk. Plungėje žadėjo pasijungti dar vienas 1996-ųjų gvardijos dalyvis Vytenis su žmona ir broliu Dariumi. Rimtos pajėgos, nors, žinoma, toloka iki tos 40–50 žmonių armijos, ėmusios Plungę prieš, o Dieve, septyniolika (!!!) metų.

290 kilometrų (kol kas – tai tolimiausias geografinis taškas važinėjant už „Statybą“) ir trys valandos pralekia akimirksniu. Plungė pasiekiama jau kiek įšilus, greitai apsitvarkomi nakvynės reikalai, ir štai, mes jau Plungės „Žemaitijos suvenyro“ salėje. Senoji statybfanių gvardija dar karta pasineria į sentimentus – niekas nepasikeitę nuo 1996-ųjų, ta pati oldskūlinė salė, kaip diena ir naktis besiskirianti nuo su „Statyba“ aplankytų Garliavos ir Molėtų moderniųjų arenų. Tik garsioji vėliava „Sveiki atvykę į pragarą“ sukirpta pagal naują dizainą. Žodžiu, pati ta vieta grįžti laiko mašina kiek atgal. Žinoma, žiūrovų skaičius nebe tas – senoji gvardija pasakodavo, kad per aistringą 1996-ųjų ketvirtfinalio seriją čia buvo susigrūdę 1000, o gal net pusantro tūkstančio žiūrovų, dabar gi pagal oficialųjį NKL protokolą – 165 žmonės, ir dvylika iš jų palaiko vilniečius.

Palaikymas pirmąją mačo dalį buvo labai neblogas, vėliau, į savo rankas iniciatyvą perėmus „Olimpui“, skanduotės apretėja, tačiau visiškai neišblėsta. Oponentų aistruolių stovykloje renkasi įdomūs personažai – be kelių paauglių bei vidutinio amžiaus vyrukų, yra bent trys vyrukai, kurie, panašu, yra peržengę ir penkiasdešimtmetį, o vis dar ir vėliava pamojuoja, ir gerkles palaido – tai yra tikra paguoda trisdešimtmetį peržengusiems ir prie keturiasdešimtmečio artėjantiems statybfaniams. Oponentai netyli, o po sėkmingų „Olimpo“ atakų pratrūkstant ir kitiems žiūrovams, salėje aidi toks triukšmas, kad galėtum suabejoti, ar tikrai šį mačą stebi tik 165 žiūrovai.

Tai, kas vyko antrojoje išvykos dalyje kartais atrodė lyg scenos iš kino filmų. Dalis mobo nusprendė likti bendrabučiuose ir prie butelaičių išanalizuoti ką tik pasibaigusį mačą. Kita gi dalis nusprendė iš arčiau susipažinti su naktiniu Plungės gyvenimu ir išsiruošė į žygį. Jis prasidėjo nuo picerijos „Verona“, kur, matyt, nuo pernelyg didelio jelapenų kiekio apsinešęs Waltenas nusprendė, kad Plungės egzotikos jam pakaks, ir nukiurnėjo atgal į Mendeno gatvę (beje, ši gatvė (anksčiau buvusi J. Tumo-Vaižganto) taip buvo pavadinta vieno Vokietijos miestelio, kuris labdara rėmė verslo ir technologijų mokyklą, garbei – bent jau tokia vieno Plungės taksisto versija).

Likę keturi vakarėlių liūtai – Studentas, Matulka, Neofolk ir WP – patraukė link „Kaukės“. Deja, šį kartą Kultūros namuose įsikūrusioje knaipėje vyksta uždaras vakaras, tačiau dūmeliu lauke besimėgaujančios moterys primygtinai rekomenduoja „Gondingėlę“ (berods taip vadinasi ši linksmybės „Oazė“). Taksistas, pažėręs krūvą Plungės nigtlife vietų, irgi skelbia savo verdiktą – „Gondingėlė“, tad sprendimas priimtas ir jau po kelių minučių žengiame pro šio salūno duris. Gyvybinga moteris mus truputi nuliūdina, pranešdama, kad įėjimas šį kartą kainuoja 10 litų, tačiau pradžiugina pranešdama, kad už šią kainą bus galima pasigėrėti grupės „Koveris“ koncertu. Kadangi visi keturi melomanai jau senokai norėjo pamatyti šią grupę gyvai, staigiai sumetamos kupiūros ir nuotykiai prasideda. Yra keli variantai, kur prisėsti: arba keturvietis staliukas, arba didesnis staliukas su galimybę „šalia pasodinti mergų arba ant kelių“. Esame kuklūs, ir tiesą sakant, nedažnai susiduriame su tokiais pasiūlymais knaipėse, tad įsitaisome prie keturviečio staliuko, kilnojame bokalus ir kurį laiką stebime aplinką.

Pustuštė knaipė užsipildo, kai scenoje pasirodo grupė „Koveris“ ir šokių aikštelėje įsisuka vietinės moterys bei merginos. Pasižiūrėti tikrai yra į ką! Sulig kiekvienu gurkšniu vis labiau ima atrodyti, kad esame lyg ir patekę į filmavimo aikštelę, tad po truputį įsijaučiam į vaidmenis: skambant „Laisvei“ kyla mūsų rankos ir plėšiame dar neprarėktas gerkles, šaudom žvilgsniais ir patys atsiduodame sušaudomi. Studentas panyra į transą ir dingsta šokių aikštelėje, su Audriumi nusprendžiame pas grupę „Koveris“ užsakyti ką nors sunkesnio – dvidešimtinė mikliai dingsta tarp muzikanto pirštų, išgirstame, kad repertuare „Koveris“ turi AC/DC ir „Bon Jovi“. Žinoma, kad „Bon Jovi“!

Apie tai, kaip grupė „Koveris“ skelbia sveikinimus ir linkėjimus būtų galima rašyti atskirą straipsnį. Paminėsiu tik tiek, kad po vokalisto tirados apie Vilniaus „Statybą“, jos fanus, kilo mūsų rankos su bokalais, dabar jau ir nepamenu, ar plungiškiai plojo, tačiau šypsenų buvo daug. Kiek sutrikome, vietoje pageidauto „Bon Jovi“ išgirdę AC/CD „Highway To Hell“, tačiau tai jau nebuvo svarbu. Studentas demonstravo tobulą grojimo oro gitara techniką, kiti vakarėlių liūtai rėkė ir kratėsi prie staliuko it ištikti elektros šoko. Šokių aikštelė, prieš tai buvusi pilnutėlė, tapo tuštut tuštutėle... Tačiau grupės „Koveris“ vyrukai gretai „Hiperbolės“, SEL ir ruspop koveriais sugrąžino klubinėtojus į šokių aikštelę. Ką jau slėpti, kojas čia miklino ir visas statybfanių ketvertukas, Matulka kilo iki lubų, Studentas buvo absoliutus šokių aikštelės Dievas...

Tačiau tai buvo tik Plungės naktinio gyvenimo patyrimo pradžia. Netrukus šeimininkė šalia jau sodino keturias moteris, o man prieš akis spėjo prabėgti visos skaitytos antraštės: „pripylė klofelino“, „barakuda“, „išsirengė į vyrų medžioklę“, „atsibudo nuogas ir be piniginės“. Tiesą sakant, iki galo taip ir nesupratau, kas tai buvo – moterys savarankiškai mokėjo už savo gėrimus, bendravo be užuominų į kažką daugiau (tiesą sakant, nežinau, kaip su kitais statybfanių vakarėlių liūtais). Visiškai užmušė ant stalo atsiradęs „Šventinio“ šampano butelis su degančią žvake, „Koverio“ linkėjimai ir daina svečiams iš Vilniaus – štai toks, pasirodo, „Gondingėlės“ marketingas. Tai nėra kažkokia ypatinga naujovė, bet, reikia pripažinti, veikia. Ir vėl braunamės prie „Koverio“ vaikinų, ir vėl užsakymas, ir šį kartą „Laisvę“ dainuojam pilnoje šokių aikštelėje.

Vis dėlto sugebame atsiplėšti nuo linksmybių ir grįžti į nakvynės vietą, kur keli ištvermingiausieji dar linguoja prie stalo.

Apačioje dar šiek tiek nuotraukų iš išvykos (teko laimė po ranka turėti savo kortelę, o Studentas paskolino savo fotoaparatą, visos kitos išvykos linksmybės – Studento archyve), o taip pat legendinis 1996 metų video.

http://www.youtube.com/watch?v=jowa5uRjF-E&feature=share